Atgal

Čaichana - autentiškas uzbekų restoranas. Ir nėra prie ko prisikabinti.

Čaichana, Naugarduko 14, Vilnius

2012 - 02 - 27

Apie šią vietą man papasakojo dizaineris ir maisto mėgėjas Aleksandras Pogrebnojus, lyg ir tarėmės eiti kartu, o paskui jis jau pats nuėjo, ir tada mums su Užkalniene beliko ištestuoti patiems lietingą vasario šeštadienį po Vilniaus knygų mugės.

Valgęs Uzbekistane įvairiuose restoranuose (ir pigiuose, ir absurdiškai brangiuose – nes komandiruotės tuo ir fainos, kad jose gauni nueiti į tokias vietas, kur už savus pinigus eiti gal ir skaudėtų) bei vedžiotas Maskvoje po geras uzbekų vietas (kur patys rusai eina, turi gerą laiką, o paskui apsisukę burba, kad per daug uzbekų ir beigi tadžikų privažiavo), jaučiuosi jei ne unikaliai apdovanotas Centrinės Azijos maisto pažinimu, tai bent jau žinantis, ką nori rasti.

Svečiai sėdi restorane minkštai

Centrinės Azijos maistuose aš ieškau visų pirma mėsos ir kvapų. Man patinka avienos kvapas, kuris yra toks stiprus, kad regis skverbiasi į šnerves greičiau, nei įkvėpiamas oras, ir nusėda ant pirštų, ir persmelkia drabužius, kad paskui ilgai žinotum, kur buvai. Čia, žinoma, ne Uzbekistanas, čia Lietuva, todėl viskas steriliau – ir tos sofkutės, ir pagalvės, ir kilimai, ir netgi smilkalų kvapas nepriekaištingam švariame tulike pabrėžia, kad čia eksportinis variantas. Tai nesumažina restorano poveikio. Juk šalies ir kultūros imitavimas visuomet turi kažkur sustoti. Tačiau vistiek tolimąjame kambaryje (gal salėje – restoranas labai erdvus) sudėtos pagalvės, ant kurių išsidrėbę prie staliukų ilsisi klientai, suteikia rytietiško dekadanso, saldaus nieko neveikimo, įspūdį, trūksta tik kaljanų (šiaipjau netrūksta, man ta kaljanų mada tai ačiū, nereikia).

Interjero spalvos irgi tokios kislotnos – azijietiška melsvai žalia sienose, daug gražios violetinės (kurios gal jau ir nebevadinkim Kedžio spalva, nes kiek galima) ir taipgi santūrios rudos. Įspūdis susidaro nepigus, santūrus ir išlaikytas, ir kažkiek disonuoja su tuo, ko galima tikėtis iš gana neišvaizdaus pastato Naugarduko gatvėje.

Apie tai ir šnekam. Vienintelis realus trūkumas (turbūt) būtų ta vieta, Naugarduko gatvė, kylanti nuo Pylimo gatvės (kurios senąjį pavadinimą, Komjaunimo, kažkodėl prisimenu ligi šiol – matyt, dėl prakeikto “Lietuvos” kino griaučių, apsilupusios buvusios “Sakalo” parduotuvės ir kitų siaubų, kurie primena apie tą dalį vaikystės, kuri prabėgo Basanavičiaus gatvėje) pro Jaunąjį techniką link pramoninių rajonų. Tai va, Naugarduko gatvėje anksčiau buvo kino teatras Pionierius, kur buvau regis tik vieną kartą gyvenime. O gal gatvė ne toks jau ir trūkumas, nes galima pasistatyti automobilį palyginti nesunkiai prie pat restorano durų mokamoje vietoje, o 2 Lt per valandą, kaip bežiūrėsi, nėra dideli pinigai.

Juo labiau kad alkoholis šioje vietoje nėra centrinis (lengvas raudonas vynas būtų labai gerai ir prie plovo, ir prie avienos – žinoma, ne per saldus, nes riebalui reikia rūgšties, aš sakyčiau, gal visgi ne desertinis, o toks gaivus koks nors Pinot Noir, su rūgštele ir vyšnių skoniu, ir skaidrus skaidrus, koks Pinot Noir ir būna, beveik vandeningas) ar labai svarbus – todėl po pavalgymo bus galima vairuoti be pavojaus savo ir kitų saugumui.

Šias užtepėles tai prie paplotėlio.

Prasideda maistas nuo paplotėlių ir užtepėlių (aišku, jei užsisakai), o dar yra tokių pyragėlių ir su aviena, ir su moliūgais, ir jie iš krosnies, karšti ir kepti vietoje. Sriubų nebandžiau, bet kažkaip man sriubos nėra privaloma sudedamoji dalis Centrinės Azijos valgyme. Užtepėlėse geriausia buvo avinžirnių tyrė, arba, dzūkiškai kalbant, houmous. Humusas. Bet skonis visai kitoks, negu parduodamo įpakuoto (ir Anglijoje, ir Lietuvoje). Šitas buvo mažiau kartus, ir priminė skoniu riešutus.

Ponia Užkalnienė valgė plovą, kuris, kaip žodis, man yra baisiausias vaikystės prisiminimas. Tarybų Sąjungoje plovas buvo begėdiškiausiai sugadintas patiekalas, prasti ryžiai su visokiom skūrom ir lašiniais. Vaikų darželyje aš tas skūras bandydavau mėtyt po stalu, bet mane pagavo taip darant ir gavau velnių. Kadangi valgyti tokios šlykštybės negalėjau, tai bandžiau kištis už žandų, kaip koks chamekas, ir tada pradėjau žiaukčioti ir apsivėmiau. Nežinau, ar atmintis neapgauna, bet taip atrodo, kad po to plovo manęs ir neversdavo valgyti.

Paskui pamažu prisipratinau, kad plovas yra skanus patiekalas, ir Čaichanoje jis buvo labai geras, puikūs ilgagrūdžiai ryžiai – nors gal kiek riebokas mūsų skoniui. Bet tikriausiai toks ir turi būti. “Vidutinio” dydžio plovas (iš tiesų, vidutinis dydis čia yra mažiausias – panašiai kaip Starbucks, kur pati mažiausia kava vadinasi tall, aukšta) buvo tikrai nemažas, vienam žmogui per akis (19,90 Lt.). Kaip atrodo didelis, net baisu galvoti. Šefas laimėjęs tėvynėje plovų čempionatą, tai šį bei tą reiškia, nes Uzbekistane, manau, gebančių atskirti gerą plovą nuo labai gero yra daug ir jie nebijo pasakyti nuomonės.

Kebabai minkšti ir švelnūs, lyg kreminiai.

Man atnešė liulia-kebabą, maltos avienos ant iešmo, ir jis buvo puikus. Mėsa minkšta ir švelni, žymiai švelnesnė, nei visi tie liulia kebabai, kuriuos siūlo turkų kebabinėse Anglijoje ir kitur – čia konsistencija kreminė. Kaina? 16,90 Lt už du iešmelius nėra ypatingai mažai, greičiau normalu (už padažiuką irgi reikia atskirai susimokėti – 2,50 Lt). Apskritai, kainos, žinoma, yra ne tokios žemos, kaip gal kas nors tikėtųsi kebabinėje (juo labiau kad Čaichana nėra kebabinė), bet ir ne kosminės. Tačiau papigiaisko maisto ieškotojai visgi turbūt nusivils. 3,50 Lt už lepiošką (uzbekų duoną-paplotėlį) yra normalu, tačiau yra vietų Vilniuje, kur už tokius pinigus atneš cepelinų (na, jeigu su kuponu ir jeigu kažkoks pasiūlymas), tik, aišku, už tą cepeliną paskui dėkoti nesinorės.

Apie tą mėsą: bent jau anksčiau jie sakėsi skraidinę ėrieną iš Naujosios Zelandijos, gal ir dabar taip daro. Tai neturėtų patikti patriotams, kurie mano, kad mes Lietuvoje ir patys turime avių bei ėriukų, bet teisybė yra ta, kad ėriena Lietuvoje nėra gerbiama ir mėgstama mėsa, dažnai gyvuliai arba seni, arba auginti vilnai, ir kai nėra tradicijos ir išmanymo, tai ir būna toks smirdantis lajus, kuris paskui priverčia žmones sakyti “avienos nemėgstu”. Bet čia ėrieną gerbia ir žino, ką daro.

Salotos, visokie ridikėliai ir agurkai beigi pomidorai lengvame jogurtiniame padaže, tuo pačiu metu buvo ir labai lietuviškos (galiu įsivaizduoti tokias pataisytus vasarą sodyboje prie ežero), ir labai uzbekiškos, nes ten irgi tokias daro, pats mačiau. Lietuvą ir Uzbekistaną vienija ne tik rusų kalbos žinojimas vyresnėje kartoje ir vis dar pasitaikantys – tiesa, labai retai – rusiški automobiliai gatvėse.

Gėrimai. Žalioji arbata (yra ir nežalios, bet žinokit žalioji tikrai geriau tinka) dviejų rūšių, abi meniu aprašytos kaip kaži kokių konkurso laimėtojos, kas atrodo neįtikinamai. Ten, kur gyvenau Anglijoje, mūsų artimiausias kinų restoranas reklamavosi kaip “Vienas iš 500 geriausių restoranų Berkšyro grafystėje”, į ką žmonės visada klausdavo – o tai kiek iš viso yra restoranų Berkšyro grafystėje? Bet žalioji drakono arbata buvo paprasta gera žalioji, o štai žalioji Pur-erh buvo tikrai ypatinga, lyg truputį (bet labai mažai) parūkyta, gal tik užuomina į tai, ką paprastai randi arbatoje Lapsang souchong, kuri užrūkyta taip, kad ten kaip džiovintos slyvos ir dar kas nors.

Aptarnavimas buvo geresnis, nei galima tikėtis: pirmoji padavėja ne tik nieko neužmiršo (o jūsų ar neerzina, kai padavėja neužsirašinėja? Man tai kaip peilis, nes aš žinau, kad žmogus prisimena ne daugiau septynių objektų bet kuriuo atveju), bet ir noriai patarė teisingus padažus, o štai antrasis padavėjas, kurio vardo nežinau, bet labai panašus į krepšininką Simą Jasaitį, pasidalino visokiom pastabom ir savo preferencijomis ir net sakė, kad gali keistis kainos ir meniu, bet čia nieko nenustebintų (bent jau kainos), nes dabar jos yra visgi prie santūrių, turint galvoje gana mandrą, net, sakyčiau, elitiškai-glamūrinę publiką, ir restoranas yra artipilnis. Dviese, be alkoholio, pravalgėme 89,90 Lt (plius arbatpinigiai), kas yra labai gera kaina, juk ne picerija čia kokia nors ir ne dienos pietūs, o paruoštas karštas ir šviežias maistas labai patogioje ir erdvioje aplinkoje.

Garbės žodis, tikrai buvo paprasta vertinti. Penkios žąsys. Kad nėra prie ko prisikabinti. Padavėjas, panašus į Jasaitį, žadėjo kad pasirodys didelis ir ypatingas ėrienos kepsnys, kurį reikės užsisakinėti iš anksto ir kainuosiantis apie 200 Lt keturiems žmonėms, kas skamba kaip pakvietimas užeiti dar, ką tikrai ir padarysim.

Čaichana, Naugarduko 14, Vilnius. Tel. +370 611 41119. Interneto puslapis kuriamas.

Kasdien 11:00-23:00.

Išsamus blogerio Zeppelinus tekstas apie restoraną, rašytas prieš metus.



Diskusija
↕ Rodyti visus komentarus (44)
J. 2013-02-14 23:03

Šiandien apsilankiau susidomėjus jūsų atsiliepimu – nenusivyliau. Aptarnavo, spėju, tas pats Jasaitis (tikrai panašus), vaikinas labai kantrus ir malonus. Aštri užtepėlė tikrai buvo aštri ir skani. Plovas teisingas, nesulipęs, pepersunkęs riebalo. Makaronai, labai tikėtina, kad rankų darbo. Patiko salė su pagalvėmis ir žemais staliukais, patariu uzbekišmu maistu mėgautis tik toje salėje:)

2013-02-16 18:20

ka tik grizom is ten – fantastika! musu padaveja nuostabiai patare, ka uzsisakyti. Dviese valgem po sriuba ir antra, sumokejome 61 Lt.

Fainius 2013-03-14 22:34

Prieš porą savaičių teko liūdnai papietauti Tifilisi Dukani, šiandien nuėjau į Čaichaną. Aptarnavimas tikrai nuostabus. Ir tai buvo vienintelis geras dalykas. Humusas beskonis, sriuboje jautėsi tik druska (matyt kelis kartus perskiesta šildant), plovas pašildytas ir perdžiūvęs. Paplotėliai tiesa buvo neblogi. Ir aš jau nekalbu apie elementarias smulkmenas, kaip apetitą gadinančios išvaizdos butelys su vandeniu iš krano (toks įspūdis kad vanduo buvo semtas iš klozeto), nešvarios stiklinės ir panašiai. Aš labai mėgstu tų kraštų virtuvę, plovą ar čekambilį namie pats darau (teko turėti draugą uzbeką kuris išmokino), bet man labiau patiktų turėti tokią vietą, kurioje galėčiau kad ir už tuos pačius šimtą litų, kuriuos palikau per pietus, dviese pavalgyti ne blogiau nei namie. Kol kas vienintelė vieta į kurią vis grįžtu, tai armėnų virtuvė Molėtų plente. Tik štai ten toloka, ir dažnai reikia laukti staliuko, jei nedarbo diena.

Linkių Čaichanos savininkui susigriebti ir grįžti į ten, nuo ko pradėjo. Nebus maisto, nebus ir Čaichanos.

MS 2013-07-15 18:17

Paršeliai užsidarė per pat sezoną. Interneto puslapyje nei žodžio, telefono nekelia – “Dagadaisia mol sama”. Gerai, kad nuvažiavau pats ir patikrinau prieš susitinkant su svečiais. Užrašas ant durų apie remontą nuo birželio 1 d. Remonto požymių jokių. Ar nebus visos žasys pakastos.

o man nepatiko 2014-03-03 15:19

“Grill” daržovių geriau neimt, sudegintos visos, valgiau su vyrų, sumokėjom daug, bet ne PLOVO atėjom, porcijos buvo mažos, interjeras nelabai jaukus…žodžių…daugiau neeičiau nes ir pati TIKRĄ plovą PUIKIAI moku gamint o viskuo kito jie manęs nenustebino

Parašykite komentarą