Čaichana - autentiškas uzbekų restoranas. Ir nėra prie ko prisikabinti.
Apie šią vietą man papasakojo dizaineris ir maisto mėgėjas Aleksandras Pogrebnojus, lyg ir tarėmės eiti kartu, o paskui jis jau pats nuėjo, ir tada mums su Užkalniene beliko ištestuoti patiems lietingą vasario šeštadienį po Vilniaus knygų mugės.
Valgęs Uzbekistane įvairiuose restoranuose (ir pigiuose, ir absurdiškai brangiuose – nes komandiruotės tuo ir fainos, kad jose gauni nueiti į tokias vietas, kur už savus pinigus eiti gal ir skaudėtų) bei vedžiotas Maskvoje po geras uzbekų vietas (kur patys rusai eina, turi gerą laiką, o paskui apsisukę burba, kad per daug uzbekų ir beigi tadžikų privažiavo), jaučiuosi jei ne unikaliai apdovanotas Centrinės Azijos maisto pažinimu, tai bent jau žinantis, ką nori rasti.
Centrinės Azijos maistuose aš ieškau visų pirma mėsos ir kvapų. Man patinka avienos kvapas, kuris yra toks stiprus, kad regis skverbiasi į šnerves greičiau, nei įkvėpiamas oras, ir nusėda ant pirštų, ir persmelkia drabužius, kad paskui ilgai žinotum, kur buvai. Čia, žinoma, ne Uzbekistanas, čia Lietuva, todėl viskas steriliau – ir tos sofkutės, ir pagalvės, ir kilimai, ir netgi smilkalų kvapas nepriekaištingam švariame tulike pabrėžia, kad čia eksportinis variantas. Tai nesumažina restorano poveikio. Juk šalies ir kultūros imitavimas visuomet turi kažkur sustoti. Tačiau vistiek tolimąjame kambaryje (gal salėje – restoranas labai erdvus) sudėtos pagalvės, ant kurių išsidrėbę prie staliukų ilsisi klientai, suteikia rytietiško dekadanso, saldaus nieko neveikimo, įspūdį, trūksta tik kaljanų (šiaipjau netrūksta, man ta kaljanų mada tai ačiū, nereikia).
Interjero spalvos irgi tokios kislotnos – azijietiška melsvai žalia sienose, daug gražios violetinės (kurios gal jau ir nebevadinkim Kedžio spalva, nes kiek galima) ir taipgi santūrios rudos. Įspūdis susidaro nepigus, santūrus ir išlaikytas, ir kažkiek disonuoja su tuo, ko galima tikėtis iš gana neišvaizdaus pastato Naugarduko gatvėje.
Apie tai ir šnekam. Vienintelis realus trūkumas (turbūt) būtų ta vieta, Naugarduko gatvė, kylanti nuo Pylimo gatvės (kurios senąjį pavadinimą, Komjaunimo, kažkodėl prisimenu ligi šiol – matyt, dėl prakeikto “Lietuvos” kino griaučių, apsilupusios buvusios “Sakalo” parduotuvės ir kitų siaubų, kurie primena apie tą dalį vaikystės, kuri prabėgo Basanavičiaus gatvėje) pro Jaunąjį techniką link pramoninių rajonų. Tai va, Naugarduko gatvėje anksčiau buvo kino teatras Pionierius, kur buvau regis tik vieną kartą gyvenime. O gal gatvė ne toks jau ir trūkumas, nes galima pasistatyti automobilį palyginti nesunkiai prie pat restorano durų mokamoje vietoje, o 2 Lt per valandą, kaip bežiūrėsi, nėra dideli pinigai.
Juo labiau kad alkoholis šioje vietoje nėra centrinis (lengvas raudonas vynas būtų labai gerai ir prie plovo, ir prie avienos – žinoma, ne per saldus, nes riebalui reikia rūgšties, aš sakyčiau, gal visgi ne desertinis, o toks gaivus koks nors Pinot Noir, su rūgštele ir vyšnių skoniu, ir skaidrus skaidrus, koks Pinot Noir ir būna, beveik vandeningas) ar labai svarbus – todėl po pavalgymo bus galima vairuoti be pavojaus savo ir kitų saugumui.
Prasideda maistas nuo paplotėlių ir užtepėlių (aišku, jei užsisakai), o dar yra tokių pyragėlių ir su aviena, ir su moliūgais, ir jie iš krosnies, karšti ir kepti vietoje. Sriubų nebandžiau, bet kažkaip man sriubos nėra privaloma sudedamoji dalis Centrinės Azijos valgyme. Užtepėlėse geriausia buvo avinžirnių tyrė, arba, dzūkiškai kalbant, houmous. Humusas. Bet skonis visai kitoks, negu parduodamo įpakuoto (ir Anglijoje, ir Lietuvoje). Šitas buvo mažiau kartus, ir priminė skoniu riešutus.
Ponia Užkalnienė valgė plovą, kuris, kaip žodis, man yra baisiausias vaikystės prisiminimas. Tarybų Sąjungoje plovas buvo begėdiškiausiai sugadintas patiekalas, prasti ryžiai su visokiom skūrom ir lašiniais. Vaikų darželyje aš tas skūras bandydavau mėtyt po stalu, bet mane pagavo taip darant ir gavau velnių. Kadangi valgyti tokios šlykštybės negalėjau, tai bandžiau kištis už žandų, kaip koks chamekas, ir tada pradėjau žiaukčioti ir apsivėmiau. Nežinau, ar atmintis neapgauna, bet taip atrodo, kad po to plovo manęs ir neversdavo valgyti.
Paskui pamažu prisipratinau, kad plovas yra skanus patiekalas, ir Čaichanoje jis buvo labai geras, puikūs ilgagrūdžiai ryžiai – nors gal kiek riebokas mūsų skoniui. Bet tikriausiai toks ir turi būti. “Vidutinio” dydžio plovas (iš tiesų, vidutinis dydis čia yra mažiausias – panašiai kaip Starbucks, kur pati mažiausia kava vadinasi tall, aukšta) buvo tikrai nemažas, vienam žmogui per akis (19,90 Lt.). Kaip atrodo didelis, net baisu galvoti. Šefas laimėjęs tėvynėje plovų čempionatą, tai šį bei tą reiškia, nes Uzbekistane, manau, gebančių atskirti gerą plovą nuo labai gero yra daug ir jie nebijo pasakyti nuomonės.
- Kebabai minkšti ir švelnūs, lyg kreminiai.
Man atnešė liulia-kebabą, maltos avienos ant iešmo, ir jis buvo puikus. Mėsa minkšta ir švelni, žymiai švelnesnė, nei visi tie liulia kebabai, kuriuos siūlo turkų kebabinėse Anglijoje ir kitur – čia konsistencija kreminė. Kaina? 16,90 Lt už du iešmelius nėra ypatingai mažai, greičiau normalu (už padažiuką irgi reikia atskirai susimokėti – 2,50 Lt). Apskritai, kainos, žinoma, yra ne tokios žemos, kaip gal kas nors tikėtųsi kebabinėje (juo labiau kad Čaichana nėra kebabinė), bet ir ne kosminės. Tačiau papigiaisko maisto ieškotojai visgi turbūt nusivils. 3,50 Lt už lepiošką (uzbekų duoną-paplotėlį) yra normalu, tačiau yra vietų Vilniuje, kur už tokius pinigus atneš cepelinų (na, jeigu su kuponu ir jeigu kažkoks pasiūlymas), tik, aišku, už tą cepeliną paskui dėkoti nesinorės.
Apie tą mėsą: bent jau anksčiau jie sakėsi skraidinę ėrieną iš Naujosios Zelandijos, gal ir dabar taip daro. Tai neturėtų patikti patriotams, kurie mano, kad mes Lietuvoje ir patys turime avių bei ėriukų, bet teisybė yra ta, kad ėriena Lietuvoje nėra gerbiama ir mėgstama mėsa, dažnai gyvuliai arba seni, arba auginti vilnai, ir kai nėra tradicijos ir išmanymo, tai ir būna toks smirdantis lajus, kuris paskui priverčia žmones sakyti “avienos nemėgstu”. Bet čia ėrieną gerbia ir žino, ką daro.
Salotos, visokie ridikėliai ir agurkai beigi pomidorai lengvame jogurtiniame padaže, tuo pačiu metu buvo ir labai lietuviškos (galiu įsivaizduoti tokias pataisytus vasarą sodyboje prie ežero), ir labai uzbekiškos, nes ten irgi tokias daro, pats mačiau. Lietuvą ir Uzbekistaną vienija ne tik rusų kalbos žinojimas vyresnėje kartoje ir vis dar pasitaikantys – tiesa, labai retai – rusiški automobiliai gatvėse.
Gėrimai. Žalioji arbata (yra ir nežalios, bet žinokit žalioji tikrai geriau tinka) dviejų rūšių, abi meniu aprašytos kaip kaži kokių konkurso laimėtojos, kas atrodo neįtikinamai. Ten, kur gyvenau Anglijoje, mūsų artimiausias kinų restoranas reklamavosi kaip “Vienas iš 500 geriausių restoranų Berkšyro grafystėje”, į ką žmonės visada klausdavo – o tai kiek iš viso yra restoranų Berkšyro grafystėje? Bet žalioji drakono arbata buvo paprasta gera žalioji, o štai žalioji Pur-erh buvo tikrai ypatinga, lyg truputį (bet labai mažai) parūkyta, gal tik užuomina į tai, ką paprastai randi arbatoje Lapsang souchong, kuri užrūkyta taip, kad ten kaip džiovintos slyvos ir dar kas nors.
Aptarnavimas buvo geresnis, nei galima tikėtis: pirmoji padavėja ne tik nieko neužmiršo (o jūsų ar neerzina, kai padavėja neužsirašinėja? Man tai kaip peilis, nes aš žinau, kad žmogus prisimena ne daugiau septynių objektų bet kuriuo atveju), bet ir noriai patarė teisingus padažus, o štai antrasis padavėjas, kurio vardo nežinau, bet labai panašus į krepšininką Simą Jasaitį, pasidalino visokiom pastabom ir savo preferencijomis ir net sakė, kad gali keistis kainos ir meniu, bet čia nieko nenustebintų (bent jau kainos), nes dabar jos yra visgi prie santūrių, turint galvoje gana mandrą, net, sakyčiau, elitiškai-glamūrinę publiką, ir restoranas yra artipilnis. Dviese, be alkoholio, pravalgėme 89,90 Lt (plius arbatpinigiai), kas yra labai gera kaina, juk ne picerija čia kokia nors ir ne dienos pietūs, o paruoštas karštas ir šviežias maistas labai patogioje ir erdvioje aplinkoje.
Garbės žodis, tikrai buvo paprasta vertinti. Penkios žąsys. Kad nėra prie ko prisikabinti. Padavėjas, panašus į Jasaitį, žadėjo kad pasirodys didelis ir ypatingas ėrienos kepsnys, kurį reikės užsisakinėti iš anksto ir kainuosiantis apie 200 Lt keturiems žmonėms, kas skamba kaip pakvietimas užeiti dar, ką tikrai ir padarysim.
Čaichana, Naugarduko 14, Vilnius. Tel. +370 611 41119. Interneto puslapis kuriamas.
Kasdien 11:00-23:00.
Išsamus blogerio Zeppelinus tekstas apie restoraną, rašytas prieš metus.
O kodėl nieko nepasakėte apie vandeni iš krano, kurį, kažkodėl atneša prieš valgį? :) Ir šiaip dar mano manymu personalas nors ir gerai aptarnauja, bet nėra visai tinkamas tokiai vietai, kažkaip šitie neformalai (ar kas jie ten tokie) nelabai tinkami tokiai užeigai, norisi kažko autentiškesnio gal…
vaziuok i gariunus uzbekisku kebabu valgyti, bus tau autentiskumo! Vilniuje vandeni galima gerti is krano.
Smagu perskaityti tinkama įvertinimą apie šią nuostabią Vilniaus vietą:)..prieš gerą mėnesį tiesiai iš orouosto lekiau ten, kur valgymas harmoningai susilieja su poilsiu – Čaichana….visada laukiu kito apsilankymo..dėl maisto, šamaniško muzikinio fono, neformalių padavėjų, arbatos… Vakar buvo toji ypatingoji diena, kurios laukiau visą savaitę – su draugais norėjom paragauti plovo ir sriubos Londone…Trafalgar square pasidabino rusiška trispalve, Piatnizko ansamblio chastushkom, blynais ir šėlmingai šventė Užgavienes.. O mes traukėm link kruopščiai išrinkto restorano, rekomenduoto vienos stambios kazachų įmonės, įsikurusios Londono centre, vadovų….saulė ir šiltas ora, lengva siekmadieninė nuotaika žadėjo puikią vakarienę….deja, mes nusivylėme…nusivylėme daugiau negu…Plovas – taikliai aprasytas Andriaus, priminė būtent mokyklos valgyklos brudą su morkom ir ryžiais-pustinukais… Hand-made koldūnų, kurių, kaip paminėjo padavėja, bus net 18 vienetų, tikrai užteks, o jei ne – supakuosim garuojančius išsinešimui. Jie buvo iš pakelio…Never come back again… Laukiu kovo 30-tos, kai vėl, tiesiai iš orouosto, atvėręs Čaichanos duris, mane pasitiks aromatingų smilkalų kvapas, “p.Jasaičio” rankos paspaudimas, patogus įsikurimas ant pagalvių…ir pirmas kąsnys burnoje nejučiom tirpstančio plovo.. Rekomenduoju:)
skamba kaip “draugelio p.Jasaičio” reklama, kur dar ir draugelis labai vargintis nenori, vien ant nevykusiai gaminamo PLOVO (nes visur jau tas plovas kartojamas) sėkmėn išvažiuoti nori
Vanduo iš krano yra filtruotas. Pastatyti specialūs filtrai. :)
o kas tokio baisaus gali nutikti, jeigu vanduo iš krano ir nefiltruotas?
Vilniuje vanduo iš krano yra puikus. Aš geriu namie tokį (aišku mano išvaizda nėra kažin kokia reklama) ir esu patenkintas.
Reiktų išmokti rašyti atskiriant sakinius paragrafais, o tai skaitai ir nežinai, ar verkti ar juoktis, nes nesupranti, kur pradžia, o kur pabaiga.
šiaip jau, tai “šiaipjau” nesirašo, ne pirmą kartą jau pastebiu skirtinguose straipsniuose. nebent čia kokia nauja mada (?).
bet žinokit žalioji tikrai geriau tinka :)
man labai idomu kiek paliekate arbatpinigiu? Idomu kokia saskaita, ir kaip ivertinate padavejo pastangas:)
man labai idomu kiek paliekate arbatpinigiu?:) niekada konkreciai neparasote:)
Aš palieku arbatpinigių ne mažiau nei 10% nuo sąskaitos.
man patiko vieta, aisku kainos nemazos, su mano vidutinem pajamom ten nueiti galiu labai retai.
viskas buvo ok tik nepasiseke su padavejais, toks greito maisto uzeigos aptarnavimas, o visa kita super, aisku uz tai ir sumoki.
Aš jau seniai tą viečikę esu išbandęs ir kol kas dar nesinori grįžti, ten kažkas ne to, nelabai skanu ir nedžiugina, nors kaip sako patarlė : skonio reikalas pasakė katinėlis laižydamas savo ,,,,,,,,,,,
Plovas ten tikrai puikus.
jis paziuri kiek ten kastuoja arbata – tiek ir palieka :)
http://tv.delfi.lt/video/5eZZJDj4/
http://tv.delfi.lt/video/GmBL6awo/
http://tv.delfi.lt/video/zhmfKsTv/
Perskaičiau straipsnį ir nuėjau (gerai, kad tokie esate ir rašote savo nuomones apie restoranus, nes Naugarduko galvėje paskutinį kartą buvau seniai, tad apie tokį restoraną nieko taip ir nebūčiau žinojusi). Viskas patiko, bet vienas dalykas labiausiai – vištienos šašlykas. Niekada nebuvau šašlykų mėgėja ir nesuprasdavau tos euforijos dėl jųjų, to lekimo į sodus ir prie ežerų pavalgyti pirktinių ar ne va kompanijos “geriausio” virėjo gamintų šašlykų. Tiesiog būdavo neskanu ir tiek. Daug geriau būdavo čipsai su alum. Ale po apsilankymo Čaichanoje galiu tvirtai pasakyti, kad šašlykas bus mano mėgstamiausių patiekalų sąraše! Jis buvo puikus! Ačiu tinklapio rašytojams už puikias nuorodas.
1) aviena Uzbekistane yra su riebalų maišų (Kurdiuk) vadinasi, vargu ar ja galima pakeisti
2) tos bulkutės – samsa ( neverskit tikrojo pavadinimo, juk plovas – tai plovas o ne ryžių košė su mėsa)
3) už tai, kai perskaičiau “Sriubų nebandžiau, bet kažkaip man sriubos nėra privaloma sudedamoji dalis Centrinės Azijos valgyme.” šurpa bei lagmanas negirdėta?
Dar Uzbekistane nevartoja alkoholį (čia dėl Pinot Noir )
Apie jūsų minimas sriubas girdėjau, tačiau aš rašiau, kas yra Centrinės Azijos virtuvė MAN. Vyną Uzbekistane sėkmingai geria, kadangi aš ten buvau, tai žinau.
Su dideliu pasimėgavimu skaitau Jûsu apžvalgas, galima sakyti, beveik pavalgau, nors daugelyje minimu vietu nesu buvus. Na, o šitam uzbekiškame restorane buvau. Tai man jis pasirodė toks niekoks, visai be rytietiškos dvasios ir kolorito, tik kad tie kilimukai ant sienos. Maistas riebus ir beskonis, ryžiai sulipę, man bûtent priminė valgykla, tik be bûdingo jai kvapo. Dėl vieno sutinku-nebrangu. Na, manęs ten netraukia sugrįžti.
Gerai žmonės, va papildymas:+DonisG&G SindikatasLipnus Macharadzos PirstaiPompaPreservative FactorySa-SaSHSiaures ktpyrisXessZpoan Vtenz2GoodAktoriu trioAlina OrlovaBacefalaiBekeso vilkaiDR. GreenFrekenbokRondoKardiofonasSvastikos sukites greitaiToro BravoVairasVerslo rizikos rezervasZimbabweSuicide djsD.A.17Daddy’s DollsDėkui visi, kurie siūlo grupes
teko ne karta ir ne du lankytis, nuostabus aptarnavimas, idomi ir negruzinanti aplinka, finger-lickin-good maistas (plovas, mantai abejingu nepalieka) ir visiskai nesikandziojancios kainos :-) rekomenduoju
Rekomendacijos įtikino, išbandėm, žiauriai skaniai pavalgėm ir maloniai pasibuvom. Tėvams ir sesei užkliuvo nepakankamai uzbekiškas interjeras, bet man netrukdė, užteko tų “kislotnų” sienų ir kilimukų bei smilkalų tuolete. Tepliojom užtepėles ant gražių bulkų, išbandėm 5 skirtingas daržovių salotas, apsirijom avienos plovo, maukėm baltą ir pu-erh arbatas, finale pilnais pilvais vos išriedėjom. Labai skanus “namų” vynas, net ėjom paklaust ką gi čia mums pila, tik gaila jau pamiršau pavadinimą. Tikiuosi nesuprastės (:
Aptarnavimo nėra, serviravimo nerasta. Meniu, gėrimai, lėkštės – numestos į stalo galą su mintim “pasiimkite patys”. Vyną įpylė į 4 taures ir paliko visas vienoj vietoj “pasiimkite patys, kas geria”. Maistas – abėjotinos kokybės: užtepėlės neypatingos, žuvis sena ir riebi, plovas – likęs nuo dienos pietų, mėsa – kremzlėta. Geriausias buvo vynas ir vanduo. Valgyklos tipo brangus “restoranas”. Autoriaus stilium rašant, pavadintume taip ” čai ne probovali, no chto probovali – vsio chana”:)
Jei jau viskas ten taip blogai, tai ko gi ten eiti tada? Nuejai sau i prekybcentri,nupirkai batono su desrelem- ir puotauk sau namuose,niekam nuotaikos negadindama perkreiptu snukeliu :-) Nori, kad apsokinetu kaip apie ponia,o arbatpinigiu padavejui drebancia ranka vos lita palieki…Tau ir rezultatas ;)
Arbatpinigius aš paprastai palieku prieš išeidamas. Suma tiesiogiai proporcinga aptarnavimo kokybei. Taip kad Jūsų komentaras ne į temą. Jūs greičiausiai sumokate arbatpinigius į priekį, kaip sovietmečiu paslapčia į kišenuką padavėjui, kad jums geresnį kasnį ir daugiau dėmesio duotų :) Nejuokinkit svieto. Vieta tikrai apgailėtina…
Kadangi nesu lankesis Uzbekijoje ir ragaves ten autentisko plovo, mano komentaras bus labai subjektyvus. Uztat esu ne karta valges DIEVISKO skonio plova, kuri verda mano tetis (mano supratimu, pagal autentiska uzbekiska recepta). Taip pat kiek teko paciam skaityti plovo receptu – kertinis plovo akmuo tra taip vadinamas “zirvakas”, kuris troskinamas bent kelias valandas pries supilant ryzius. Tame procese svogunai ir morkos sukrenta i viena visuma, o mesa tampa minkstut minkstutele. Taigi, prisiskaite reklamu, einame ragauti “plovo cempiono” sedevro i Caichana. Interherui ir aptarnavimui neturiu dideliu priekaistu. Ir stai ilgai laukta akimirka – tas pasakiskasis plovas… Pirmas ispudis iskart keistas. Toks vaizdas, kad ryziai ir mesa virti atskirai (keli sausi gabaliukai uzdeti ant virsaus). Morkos irgi tarp ryziu matosi gabaliukais, visai nesukrite – virtos turbut max 20 min. Ragaujam. Ryziu skonis geras, panasu kad naudoti autentiski prieskoniai. Bet ta sausa mesa ant virsaus, lyg is kito puodo, tikrai gadina visa reikala. Zodziu… Jei cia skaitosi “tikrasis” uzbekiskas plovas, tai man labiau prie sirdies lietuvuskas – vaziuoju pas teti.
pritariu ne-ekspertui.Buvome ten su šeima, kai tik atsidarė šis restoranas. daugiau ten nebuvome, nes sugrįžti nesinorėjo. ir būtent dėl plovo, kurio nekantriai laukėme. iškilo abejonių ir dėl švaros bei higienos…
Bėdų restoranas turi su aptarnavimu, padavėjos dirba neprofesionaliai. Prašėm Mantų, sakė užsakykit ko nors kitko nes bus po 40min., tai užsakius šašlykus atnešė po valandos:).
Parašysiu trumpai – tokio prasto aptarnavimo jokioje Vilniaus užeigoje, net pačioje apšniaukščiausioje – nebuvau patyręs. Ir laukti reikėjo ilgai, ir pusės patiekalų čia taip girtų nebuvo ir sąskaitą su klaidoms atnešė (reikalavo sumokėti perpus daugiau, nei buvom užsakę). Ir net vandens teko ilgai ir primygtinai prašinėti. Didžiulis minusas ir dar šimtą kartų pagalvosiu kiek verta tikėti visais šiais aprašinėjimais.
Plovas, tiesa, buvo skanus, gal vienintelis geras dalykas.
Kai jie tik atsidare viskas buvo gerai, plovas buvo skanus, aviena buvo minskta ir skaniausia kuria esu valges, bet siandien apsilankes ten as nustebau … daugiau mano koja ju slekscio nekirs, garantuotai. Visu pirma personalas nezino ka daro virtuve, teko laukti apie 10min kol suzinos ar yra gaminamas plovas, antra atnestas plovas buvo tragiskas, jis buvo pusiau saltas, atrode kad pasildytas mikrobangeje, net tragiskesnis nei as kada nors esu valges, vienu zodziu – dugnas. Mesa buvo neaiskios kilmes, plove radau net penkias kremzles, tris kremzles demonstratyviai palikau ant lekstes su norodymu padavejui parodyti jas virtuveje “shefui”, gal tai autentisko plovo receptas su kremzlemis. Man pasirode kad jie sumete visa mesa kuri buvo virtuveje, kiauliana, aviena, jautiena, suniena, gal dar kokia turejo as nezinau ir pagamino plova. Tai buvo paskutinis mano apsilankimas toje vietoje. Uz 30min po valgio mano skrandis pradejo gaminti neitiketinus kiekius aromatais prisotintu duju, kurias as sieju su plovu, nes daugiau nieko nesu valges pas juos ir kitur. Linkiu, kad jiems kuo greiciau ateitu taip vadinama chana po tokiu pokstu.
gal is tiesu reiketu kartais pasidometi issamiau apie kitu saliu kultura, pries rasant apie ju patiekalus?
Juokingos man pasirode ovacijos apie super-puper plova…
Taigi, kadangi keleta metu gyvenau su tais paciais uzbekais pasoneje, ir, beje, ne Lietuvoje, pasakysiu tikro plovo recepta-pabandykite.Jei nepatiks-siuskite mane velniop.
Visu pirma reikia ciuguninio sunkaus katilo-puodo-pamirsau, kaip jis lietuviskai vadinas….:((
Ipilate siek tiek gero aliejaus, kai jis ikaista, suberiate svogunus, pjaustytus kubeliais ir morkas siaudeliais. Kai siek tiek apskrus, sudedate kubeliais pjaustyta aviena, ar eriena, prieskonius-labai mazai druskos ir negaileti kumyno.
Sekantis etapas: darzoves, aliejus, mesa isskirs sultis. Kuomet jos burbuliuos virsuje, suberiate RANKOMIS PERRINKTUS SAUSUS RYZIUS. Ir uzdengiate puoda-tegu sunta.
Kada ryziai taps minksti,reiketu atsargiai permaisyti. (Visa laika ryziai turi buti virsuje, nemaisomi)
Tuomet isberiate si sedevra i plokscia dideli dubeni, sukvieciate savo draugus, pazistamus, gimines ir valgote tiesiai is dubenio ratu susede trimis savo pirstais..Skanaus:)
Taigi sie pezalai apie ivairias uztepeles man juoka kelia. Tai tas pats, kaip sueuropinta kinieciu virtuve…. nieko autentisko
Mielas plovai, mes ir nepabandę jūsų plovo siunčiame jus velniop, kaip jūs siūlote.
Eikite velniop. Nes akių čia nedrąskysite.
Gerbiamas pone Uzukalni,
kas gi Jums isdryso draskyti akis? Ar plovas?
1) Mano pavardė ne “Užukalnis”, menkai gebantis rašyti specialiste.
2) Akis drąsko tokios tarybinės liekanos kaip jūs, su jūsų tonu, išperfektintu prie prisvilusio puodo.
Bet nieko, jūsų įrašas paliktas tik kaip autentiško tarybinio chamlo raštijos paminklas.
Šiandien apsilankiau susidomėjus jūsų atsiliepimu – nenusivyliau. Aptarnavo, spėju, tas pats Jasaitis (tikrai panašus), vaikinas labai kantrus ir malonus. Aštri užtepėlė tikrai buvo aštri ir skani. Plovas teisingas, nesulipęs, pepersunkęs riebalo. Makaronai, labai tikėtina, kad rankų darbo. Patiko salė su pagalvėmis ir žemais staliukais, patariu uzbekišmu maistu mėgautis tik toje salėje:)
ka tik grizom is ten – fantastika! musu padaveja nuostabiai patare, ka uzsisakyti. Dviese valgem po sriuba ir antra, sumokejome 61 Lt.
Prieš porą savaičių teko liūdnai papietauti Tifilisi Dukani, šiandien nuėjau į Čaichaną. Aptarnavimas tikrai nuostabus. Ir tai buvo vienintelis geras dalykas. Humusas beskonis, sriuboje jautėsi tik druska (matyt kelis kartus perskiesta šildant), plovas pašildytas ir perdžiūvęs. Paplotėliai tiesa buvo neblogi. Ir aš jau nekalbu apie elementarias smulkmenas, kaip apetitą gadinančios išvaizdos butelys su vandeniu iš krano (toks įspūdis kad vanduo buvo semtas iš klozeto), nešvarios stiklinės ir panašiai. Aš labai mėgstu tų kraštų virtuvę, plovą ar čekambilį namie pats darau (teko turėti draugą uzbeką kuris išmokino), bet man labiau patiktų turėti tokią vietą, kurioje galėčiau kad ir už tuos pačius šimtą litų, kuriuos palikau per pietus, dviese pavalgyti ne blogiau nei namie. Kol kas vienintelė vieta į kurią vis grįžtu, tai armėnų virtuvė Molėtų plente. Tik štai ten toloka, ir dažnai reikia laukti staliuko, jei nedarbo diena.
Linkių Čaichanos savininkui susigriebti ir grįžti į ten, nuo ko pradėjo. Nebus maisto, nebus ir Čaichanos.