Osaka: liūdnai, kaip ir visa japonų virtuvė Lietuvoje

Apie tai, kad japonų virtuvė Lietuvoje nedžiugina, jau rašėme – tuomet buvo kalbėta apie sušių restoraną, nuo parašymo laiko jau pakeitusį vietą ir tapusį praeitimi. Keista, bet pagal formulę įkurtos vietos prekybos centruose (apie vieną jų bus atsiliepimas artimiausiomis savaitėmis) dažnai sėkmingai nurungia “nepriklausomas” vieteles, kurios teoriškai turėtų būti geresnės. Nė velnio jos ne geresnės. Ir tam yra priežasčių, didžiausia kurių (kurią ir aptarsiu) nesuvokimas, kas daroma ir kodėl, ir polinkis į iniciatyvą, kuri nesiremia nei į žinias, nei į talentą.

Į Osaką atėjome be jokio išankstinio nusistatymo. Vieną sykį ten esu valgęs dienos pietus, kurie buvo pusė velnio, ir dar vieną sykį valgėme sušių, kurie buvo kažkur tarp pusėtinų ir nelabai gerų (jūros žuvis buvo su šaldytuvu pažįstama ne mažiau išsamiai, nei Klaipėdos atlikėjas, dainuojantis apie dviratuką, su policijos areštinėmis), bet kadangi tą sykį ištuštinau kelis japoniško pavadinimo alaus, tai viskas buvo daugmaž gerai (kaip ir daug kur Vilniuje, Asahi yra importuotas – importuotas iš tekančių telogreikų krašto, “kilmės šalis – Rusija“; šis rinkodaros ėjimas man nėra suprantamas, nes japonų alus – pakankamai specifinis, ir suchaltūrinti jį lengva, o Rusija negarsėja didelėmis aludarystės tradicijomis, šiaip jau net ir Anglijoje parduodamas čekų gamybos Asahi yra ne kažin kas).

Labai, labai liūdna užkandėlė Martinio taurėje, lyg viso restorano atspindys.

Sušiai ten tikrai nėra patys blogiausi Vilniuje, bet ką reiškia daryti vidutiniškus sušius prastų sušių mieste? Nelabai daug ką reiškia.

Nenukrypkime nuo temos. Osaką rinkomės, kai mieste lijo, o mums reikėjo atšvęsti, ir viena geriausiai pažįstamų virtuvių pasaulyje – restorane, kuris yra daugelio laikomas geriausiu Vilniaus japonų virtuvės restoranu – atrodė, kaip geras pasiūlymas. Restoranas skelbia “modernią japonų virtuvę”, kas savaime nėra blogas dalykas, tačiau mane pati pretenzija nuteikė nelabai ramiai. Prieš pradedant siūlyti modernią, reikėtų bent jau pasiekti klasikinės lygį. Dailininkai, įvedinėję naujus vėjus mene – nuo impresionistų iki siurealistų ir kubistų – visų pirma buvo puikūs piešėjai, atkalę rankas tradicinėse piešinio studijose, nuo gipso iki akto, ir tuomet jau galėjo išsidirbinėti. Tas pats ir virtuvėje. Pirmiausia išmok kepti omletą (taip, ir japonų virtuvėje, beje, irgi). Tada galėsi išsidirbinėti.

Pirmasis patiekalas buvo “užkandis” (kaip ir), nors niekur kitur užkandžių japonų virtuvėje nesu matęs (nes ta virtuvė neskirsto patiekalų taip, kaip mes norėtume: salotos, sriubytė, karbonadas, džiovintų vaisių kompotas; ten net sriuba valgoma po kitų patiekalų, o ne pradžioje), ungurio su omletu gabalėliai, sudėti tokioje aukštoje lyg ir martinio taurėje, o gal vaziukėje, lyg kokios pikantiškos salotos politinio švietimo namų bufete. Keliais būdais vienas patiekalas gali būti neskanus ir prastai paruoštas? Ungurys buvo tolima ir liūdna japoniškojo unagi parodija – seniai buvęs konservuotas, pavargęs ir beveik beskonis. Nepadėjo ir tai, kad jis buvo per šaltas. Omletas – taip, tas pats kitur nuostabus tamago omletas, kur kiaušiniai ne išplakami, bet sumaišomi (kad nesusidarytų burbuliukai) su sojų padažu ir saldintu ryžių actu, japonų virtuvės pažiba ir visų vaikų, nevalgančių žuvies, džiaugsmas – taigi, tas omletas buvo pilkai-murzinos spalvos, irgi per šaltas, primenantis išvaizda seną poroloną iš nuvažinėto automobilio sėdynės ir pervirusių rusiškų makaronų skonio.

Manot, tai viskas? Ne viskas. Į tą vazelę, ant lengvai marinuotų agurkų (tai savaime nėra blogai – marinuotos daržovės, patiekiamos atskirai, laiku ir vietoje – vienas didžiųjų japonų virtuvės malonumų) dar buvo pridėta citrinų. CITRINŲ. Ir nemažai jų. Prie ko čia citrinos, prie omleto ir unagi? Prie jų tinka klampus, apysaldis padažas. Citrinos buvo įgrūstos šiaip sau, nes šefas fantazavo. Arba šefo nebuvo. Šis dalykėlis kainavo 20 Lt, ne taip mažai, kad numotum lazdele.

Tos pusiau kvalifikuotų šefų fantazijos, sudėtinių dalių keitimai viena kitomis, nesusijusių sudėtinių dalių įgrūdimai, neturint supratimo, kodėl taip daroma, yra lėtinė ir baisi liga, kuria kamuojasi daugelis Lietuvos restoranų. Kažkas tiems virtuvės pavargėliams pasakė, kad jie turi išlaisvinti savo talentus ir gali kurti kaip jiems užeina. Deja, apie kūrybą virtuvėje jie neturi jokio supratimo: kiekviena sudėtinė dalis turi savo priežastį ir savo tikslą. Šaltibarščiai yra patiekiami su šalta grietine, virtu kiaušiniu ir su karštomis bulvėmis, ir tų karštų bulvių nereikia pakeisti eklero pyragėliais su vyšniniu kremu.

Būtent dėl tos paleistos nuo lenciūgo kūrybos ir įsivaizdavimo, kad visi gali viską, gardus klasikinis lietuviškas desertas, varškės sūrelis, aplietas šokoladu, mutavo ir išsigimė, ir dabar pilnos prekybos centrų lentynos tų pačių sūrelių su visais priedais, kuriuos tik gali išgalvoti ligota fantazija – persikų, abrikosų, juodųjų serbentų, braškių, apelsinų, netgi prakeiktų kivių (!) – pusė jų yra skanūs tiek pat, kiek pirties kempinė, užkepta su fermentiniu sūriu ir kečupu, ir kas yra baisiausia, gamintojai tikriausiai net nesuprastų, kokio velnio čia yra kabinėjamasi, juk viskas tvarkoje, pateikėme valgytojams štai kokią įvairovę.

Restorane Osaka absurdiškas priedas – visiškai nesusijęs su patiekalais, nederantis net baisiame sapne – buvo vyšniniai pomidoriukai. Tiksliau, jų pusiukės. Jie tinka prie japonų maisto maždaug taip, kaip tiktų ant didžkukulių užpiltas šokolado padažas ir kokoso drožlės. Tie pomidoriukai derėjo taip, kaip šaukštas drungno kefyro, įleisto į stiklinę šiltos degtinės.

Bento. Ryžiai tokie neturėtų būti.

Pietų dėžutė – chuka bento – paprastai gardus ir gerai subalansuotas rinkinys, stebino tokiais blogais, neteisingais ryžiais, kad į tą lakuotą dėžutę norėjosi verkti. Japonų ryžius lengva nusipirkti ir nesunku išvirti. Jie yra lipnūs ir lengvai paimami pagaliukais. Čia buvo pigesni, nelipnūs, labiausiai pigius kiniškus primenantys ryžiai, su dar kažin kokiais privarytais priedais, mažomis krevetytėmis, labiausiai primenantys blogai pagamintus kiniškus “egg fried rice”, ryžius, užkeptus su kiaušiniene (japonų virtuvėje tokių nėra, nebuvo ir nebus). Bento už 35 litus buvo apmaudus ir nykus beviltybės rinkinėlis.

Tacos – buvo skanūs, bet kodėl jie meniu? Niekada nesuprasiu.

Pavalgomas patiekalas buvo tacos su jautiena (niku teriyaki tacos), kurie buvo tiek pat japoniški, kiek japoniški yra mano namuose drožinėti juodmedžio drambliukai, kuriuos atsivežiau iš tų laikų, kai gyvenau Afrikoje. Tai yra, jie buvo visiškai nejaponiški ir nieko bendra su japonų virtuve neturėjo. Aš galėčiau ir toliau vardinti įvairius dalykus, kurie neturi nieko bendro su Japonija. Pavyzdžiui, mano brezentinė skrybėlė iš Amerikos. Knyga “Neregėta Lietuva”. Sena angliška liniuotė, kur viena pusė sužymėta coliais, o kita – centimetrais. Visi šie dalykai neturi absoliučiai nieko bendro su Japonija, kaip ir tas jautienos taco patiekalas.

Antienos tempura.

Antienos tempura – kaip ir kiti tempura patiekalai, kuriuos užsisakėme – buvo perdaug trapūs ir sausi, ir kartu per riebūs (jei tai įmanoma). Tempura, gruzdintuvėje aliejuje virti dalykai, tokie, kaip daržovės ir krevetės, yra dovana japonų virtuvei iš kolonistų portugalų, ir man ne kartą – ir Japonijoje, ir kitur – teko valgyti tempurą pernelyg riebią. Čia kažkokiu būdu ji buvo ir per sausa, ir per riebi vienu metu. Tai buvo lyg koks riebus smėlis. Antienos tempura, suverta ant iešmelio, buvo tikrai geras sumanymas, kai šis patiekalas buvo sumąstytas, deja, įvykdymas buvo nevykęs, o prie to patiekalo paduoti tie patys vyšniniai pomidoriukai ir brokoliai užbaigė nevykusio patiekalo puokštę.

Ar dar rašyti apie gyoza, pavirtus ir paskui pakepintus koldūnėlius? Jie buvo teisingos formos, bet forma buvo viskas, kas buvo teisinga. Jie buvo per riebūs, ir mėsos užpildas buvo nesuprantamai ir nepateisinamai prieskoningas. Kam? Kodėl? Nepaaiškins niekas.

Nejaukiame, tamsiame pseudojaponiško interjero restorane, kur girdždėjo visi suolai, gerai nenuteikė niekas. To vyno, kurio norėjome, nebuvo. Norėjome Chablis, nes jis buvo įrašytas meniu. Patarsiu jums, kad prie japonų virtuvės dera arba Naujojo Pasaulio Sauvignon Blanc, bet kad ne per daug kvepėtų tropiniais vaisiais, arba jau tada metalinis Chablis. Jau kai sekasi, tai sekasi. Padavėja buvo mandagi ir oficiali. Nieko blogo nedarė, gero – irgi. Man nepatinka, kai teatriniu judesiu išpilstomas į neteisingas stiklines mineralinis vanduo, lyg tai būtų kokia paslauga klientui. Man šios paslaugos mažiausiai reikia, ir būtent todėl aš sakau “ačiū, aš įsipilsiu”, ir kai taip pasakau, tai geriau taip ir daryti. Man didesnė paslauga būna,  kai iš padavėjos neatrodo, kad ji savo darbo nemėgsta – ne taip, kad nekęstų ir jį mestų, bet tiesiog nemėgsta, kaip aš nemėgstu plauti šiukšlių dėžės.

Pomiduriukai prie tempuros. Jėzau, jėzau.

Vakaras tikrai buvo ne mūsų. Už popierinės pertvarėlės prie gretimo stalo neužsikimšdama burbuliavo kažkokia ponia mokytoja ar iškili pedagogikos ar kultūros administravimo veikėja, praleidusi pastaruosius du dešimtmečius gastroliuodama po pasaulį po konferencijas, seminarus, simpoziumus ir panašias valdiškų pinigų deginimo stovyklas ir, užpylusi vyno, dulkino protą savo apygirčiam kompanjonui, kuris aiškiai nebuvo jos vyras. Jos vyras, drįstu spėti, tuo metu buvo komoje nuo jos kalbų. Kalbėjo mokytai ir ilgais sakiniais, todėl migdė ir mus. Tai, suskubsiu pridurti, nebuvo restorano kaltė. Mums tiesiog nepasisekė.

Beprasmybės vaizdą karūnavo koridoriuje stovinti stiklinė spinta su labai brangiais prancūziškais vynais ir šampanais – nežinau, ar kam gali šauti į galvą juos užsisakinėti, ir prie ko jie čia japonų restorane – nebent užklįstų nieko vynuose neišmanantys, daug pinigų išleisti trokštantys ir žalią žuvį senu raudonu vynu užsigerti mėgstantys pinigingi vandalai, gal kokia vyriausybės delegacija iš Zimbabvės, norinti padaryti įspūdį savo kolegoms iš Vilniaus (būtų galėję prisėsti prie tos pedagogės ir tais tūkstantiniais vynais girdyti ją – gal nors trumpam būtų ją užkimšę, o gal ir ne, jai jau bet kuriuo atveju viskas buvo be skirtumo).

Tai štai kokia išėjo moderni japonų virtuvė. Nelabai moderni ir nelabai net japonų. Liūdnas atspindys tos situacijos, kurioje yra japonų virtuvė Vilniuje. Kažkas Anglijoje buvo prieš kelerius metus parašęs apie muziką: jei nori suprasti, kokioje tragiškoje situacijoje, išsikvėpęs ir nykus mūsų pramogų pasaulis, pagalvok apie tai, kad viena iš labiausiai tituluotų jaunų atlikėjų yra Katie Melua, dainuojanti muziką, kuri skirta žmonėms, kurie muzikos nemėgsta, bet nemoka pasitylinti radijo imtuvo garsą.

Taip ir Vilniuje: nueik į Osaką, kuri yra laikoma vos ne geriausiu sostinės japonų restoranu, ir įsivaizduok, kad kitur dar blogiau. Gal tiesiog japonų virtuvė yra ne mums skirta.

Keturiese, išgėrę tik dvi taures nelabai smagaus vyno, sumokėjome 271 Lt ir arbatpinigius.

Osaka, Vilniaus g. 19, Vilnius. Tel. +370 5 261 7176 / +370 673 89883. Interneto puslapis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo 12:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo 12:00 iki 22:00.