Pekino antis: kol kas geresnio kiniško Vilniuje neradome

Po to, kai čia buvo rašyta apie tai, kaip sunku Vilniuje su kinų restoranais, Laukinių žąsų portalo atsakingoji taryba ir vyriausiasis kolegijos redaktorius A.Užkalnis mane nusiuntė patikrinti Pekino anties. Sako, aš jau pavargau nuo nusivylimų: kiek valgau, sako, kinų restoranuose, tai viskas tas pats per tą patį, kiek pagaliau galima visa tai kentėti.

Šis restoranas yra tų pačių savininkų, kaip ir Didžioji Kinija (Konstitucijos pr. 12) ir Pekinas (Algirdo g. 28), bet apie tuos kitus aš nieko negaliu pasakyti, nes ten dar nebuvau.

Pekino antis yra pačiame pakraštyje to, kas kada nors Vilniuje bus kinų rajonas. Kai pirmasis kinų restoranas atsirado sostinėje, jis buvo Aguonų gatvėje (tai čia netoli ten, kur kažkada buvo kino teatras “Pionierius”, amžiną jam atilsį), ir daugumas kitų kinų vietų kuriasi čia, anapus Pylimo gatvės, kylant į kalną ir judant į Kauno ir Kirtimų pusę. Ši prabangi vieta, Pekino antis, yra pačioje Algirdo gatvės pradžioje, prie pat Basanavičiaus, kas šiaipjau labai patogu, nes yra gausiai vietos pasistatyti automobilį (2 Lt per valandą), o jei nori, tai gali nors troleibusu atvažiuoti. Bet kam čia važiuoti troleibusu? Tik šiaip sakau.

Interjeras yra labiau akivaizdus, negu subtilus.

Tai va, interjeras pasitinka prabangus kaip turi būti, ir man atrodo, kad labai gerai, nepaisant kad čia cyps kokie nors estetai ir sakys, ojojoi, tik pagalvokit, čia beskonybė ir pakazucha. Ša, ramiai. Kinų stilius yra būtent toks. Vieną kartą buvau tokioj konferencijoje Azerbaidžane, tai apgyvendino tokiam viešbuty kur buvo sietynai blizgantys ir tviskantys ir visokios skulptūros. Aš sakau bendradarbiams – čia, sakau, atrodo kaip Honkongo bordelis. Į ką man atsako bendradarbiai: tu sakai, Davidai, tu žinai. Tai va, vienu žodžiu, tas stilius, daug raudonos spalvos, daug veidrodžių visokių ir tokios lakuotos juodos širmos atrodo imperatoriškai ir nuteikia gerai.

Reikėtų daugiau vietos galbūt tarp stalų.

Tik jei galiu vieną dalyką pasakyti – visgi per daug vietų pasistengta suspausti. Aš tai pats vyrukas mažas, bet jeigu, sakykim, ateitų A.Užkalnis, o į jį nugara atsiremtų kitas to paties dydžio žmogus nuo gretimo stalo, tai jau patogiai jie abu nesėdėtų, jei žinote, ką aš noriu pasakyti. Ne tai, kad Užkalnis jau toks kažin koks didelis, aš nesakau.

Antroji salė yra labai įspūdinga su hieroglifais išmarginta siena. Ir erdvesnė, nei pagrindinė.

Bet yra, reikia pastebėti, dar kita salė, kuri ne iš karto matyti, ir ta salė dar labiau šikarna, atrodo gal šiek tiek kaip tas kambarys Niujorko kinų restoranuose, kai rodo filmuose, kur Triadų atstovai planuoja savo nelabai gerus darbelius, ir paskui pas juos ateina policininkai ir jau tada palauk nebūna.

Na ką, pereikim gal jau prie maisto, o tai man paskui sakys, kad aš rašau tik kad rašyčiau, o apie maistą nieko. Buvom keturiese, pravalgėm 240 Lt + arbatpinigiai (vienas butelis alaus – mano draugė visada tikrina, ar geras kiniškas alus, nes negi Švyturį jau čia gersi, o čia buvo tikras Tsingtao, kilmės šalis Kinija, tai ji sakė, geras; man tai tas kinų alus yra tik toks skystaliukas, bet tai gal tame ir paslaptis, čia tas pats kaip baltą vyną prie kinų maisto derinti, irgi juk, sako, negalima imti tokio, kuris pernelyg yra su ąžuolu, reikia labiau tokio lengvesnio vaisiškesnio, gal kokio Colombard arba Sauvignon Blanc irgi prie lengvesnių, bet tai ką ju čia aš dabar apie tai rašysiu, mes vyno vistiek neėmėm, nes dienos metas ir apskritai aš alkoholio nedidelis mėgėjas).

O dar čia yra gerti įvairiausių arbatų, labai didelis pasirinkimas, ir arbatinukas gali kainuoti 20 Lt ir daugiau, bet arbatos tikrai aromatingos, subtilios ir, man atrodo, parinktos su meile. Aš ir mano draugai kinų restoranuose visada arbatas geriame.

Aštriai rūgšti sriuba buvo ir aštri, ir rūgšti.

Keturiese ėmėm keturis pagrindinius patiekalus, dar aš ir draugė ėmėm po sriubą – ji aštriai rūgščią su kalmarais (per kietais) ir pomidorais (sriuba buvo tikrai aštri, ir man regis, gal ji tokia ir turi būti – 9 Lt), o aš kadangi iš valdiškų pinigų, tai paėmiau pačia brangiausią, 30 Lt ryklio pelekų sriuvą, ir ji buvo žymiai tirštesnė ir aromatingesnė, nei ta, kurią buvau valgęs užsieniuose. Turiu sakyti, nenuvylė.

Ryklio pelekų sriuba atidirbo už visus savo 30 litų.

Tai va, o porcijos labai didelės. Jei keturiese būtume ėmę ne keturis, o tris pagrindinius patiekalus, vistiek būtume likę sotūs. Didelė porcija, žinoma, dar ne kokybės garantija, bet kokybė čia daugiausiai buvo aukšta (išskyrus ryžius – ir paprasti garinti, ir kepti su kiaušiniu buvo per sausi ir per prėski).

Kalmarų lazdelės su skaniu apysaldžiu padažu, ne per taukinos irgi.

Geriausias patiekalas turbūt buvo kalmarų lazdelės – ir kalmarai čia buvo ne per kieti, ir apkepimas ne perdaug taukuotas, vienu žodžiu, labai toks dalykas, kurį galima imti ir krimsti kaip tą keptą tešloje žuvį, kurią anksčiau kai kur patiekdavo Kuršių nerijoje.

Karpis buvo tokia egzotika, dėl kurios einama į kinų restoranus.

Karpis buvo pagamintas taip, kad sunku atskirti nuo vištienos – tai kinų virtuvės siekiamybė, paruošti patiekalą taip, kad jis būtų užmaskuotas kaip kitas patiekalas. Čia buvo tikrai įdomu, egzotiška, teisinga konsistencija – na, kaip iš vadovėlio. O štai vištiena, kuri buvo iš vištienos, tai buvo neįsimintina, ir tai, kad ji buvo su bambuko ūgliais, situacijos nepataisė.

Antis atrodė dailiai, bet skonis buvo neįsimintinas.

Tas pats pasakytina ir apie antį. Apelsinai aplink yra, žinoma, labai gražu, ir viskas būtų gerai, jei morkos nebūtų per kietos, o antis būtų su mažiau riebalų ir skūrų, kurios nepuošia.

Tai kokias darom išvadas? Restoranas tikrai stengiasi, padarytas nepigiai, aptarnavimas (vos nepamiršau pasakyti) puikus net labai, padavėjos gražiai aprengtos rūbais, primenančiais kinų, ir vieną dalyką daro puikiai: klientas nė minutės nesijaučia pamirštas. Tai svarbiausia. Čia nėra – mano staliukas, ne mano staliukas. Eina pro šalį, gali kažką paimti, nunešti, atnešti – tai taip ir būna. Ir gali paaiškinti ir rekomenduoti. Ten nėra gūžčiojimo pečiais. Žino, kas trašku, kas aštru, kas su padažu, kas klampu, ir dar moka pasiūlyti. Ir už aptarnavimo kokybę aš drąsiai nusveriu restoraną į keturias, o ne į tris žąsis.

Tai gali ir nebūti tobulas kinų restoranas. Bet labai daug kas ten yra gerai, ir geresnio, tiesą pasakius, kol kas Vilniuje neradome.

Pekino antis, Algirdo 2, Vilnius. Tel. +370 5 233 99 99. Interneto puslapis.

Nuo pirmadienio iki penktadienio: 11:00 – 23:00, šeštadieniais ir sekmadieniais: 12:00 – 23:00.