Rene – nieko vakaras iš labai šiaip sau maisto (po antro vizito)

Restoranas praranda dvi žąsis ir dabar turi dvi. Pakartotinis vizitas 13 07 2012 (skaitykite teksto pabaigoje) buvo dizasteris, kurį šiek tiek išgelbėjo tik tai, kad Laukinių Žąsų apžvalgininkai buvo su ypatingai gerais draugais ir pokalbis liejosi laisvai: tačiau įprastinėmis sąlygomis dvi valandas 10 min. laukti pagrindinių patiekalų yra absoliutus skandalas.

— — —

Ką žinote apie belgų virtuvę? Aš tai nieko ypatingo nežinau. Devyni tūkstančiai alaus rūšių kiekvienoje užeigoje (ar kažkas panašaus), geldelės ir keptos bulvytės. Maždaug ir viskas. A, tiesa, ten daug visokio puikaus šokolado, bet restoranuose jo nevalgo.

Išskyrus, žinoma, tuos, kurie atsineša savo šokoladą ir juo užkandžiauja, laukdami užsakymo, bet mes čia nesikoncentruokim į keistuolius.

Antra vertus, iš belgų virtuvės nereikia tikėtis kažko ypatingo.

Belgija apskritai nėra visiškai tikra šalis (ne veltui pastaruosius du dešimtmečius buvo kalbama – ar tikrai dar reikalinga tokia valstybė, gal geriau padalinti teritoriją tarp Olandijos ir Prancūzijos, ir kiekvienas maždaug žinotų, dėl ko gyvena – pabandykite ką nors panašaus pasakyti apie prancūzus arba norvegus). Tų kraštų žmonės buvo Pramoninės Revoliucijos dalyviai bei prizininkai ir išmoko maistą (ir daug ką daugiau) gamintis pigiai, ir gamintis tik tada, jei to negalima nusipirkti pigiau, nei pačiam kainuos savadarbis.

Kepti svogūnų žiedai, užkanda prie alaus

Tokie kraštai pagimdė (kaip ir Anglija, Airija ir Olandija) jaukias aludes su daug paprasto, kaloringo ir nesveiko maisto. Darbo žmonėms, prie paprasto poilsio su svaigalais, paprastas pilvo užkimšimas paguodos maistu, „comfort food“ – kur daug angliavandenių. Anglijoje tokias vaišes vadina pub grub, pabų ėdesiu – ir labai teisingai vadina, nes tai retai yra sveika ar subtilu. Nors dažnai sunkiai atsisakoma.

Restoranas Rene yra susijęs su kultiniu Vilniuje ir Nidoje In Vino, kurio trauką man sunku suprasti ir paaiškinti (na, Nidoje In Vino tai yra viskas gerai, išskyrus patalpas – bet kurortas nėra toks kulinarinis kontekstas, kuriame vilniečiams sunku prasisukti), tai aš ir nebandysiu paaiškinti.

Mandrai statomas alus yra būdingas tokių užeigų požymis

Rene Vilniuje įsikūrė auksinėje zonoje – visiškai šalia Markus ir Ko, už kampo – Stikliai, toliau – Bistro 18 ir praalkusių naktinių gėrėjų numylėtas Cozy, kur virtuvė būna atvira, kai viskas kitur uždaryta.

Anksčiau čia buvo Aukštaičiai, iš kur liko geriausi prisiminimai, kai prieš keletą metų buvau atsivežęs iš Anglijos minią oro kelionių entuziastų, rinkusių auksinius taškus British Airways (taip, ši bendrovė tais laikais dar skraidė į Vilnių, ir pardavinėjo nebrangius verslo klasės bilietus – tai buvo laikai!).  Mes keliaudavom bet kur, jei tik būdavo gera kaina, ir aš jiems tąsyk rodžiau Vilnių. Aukštaičiuose gėrėm daug degtinės ir valgėm cepelinus, ir visi buvo laimingi ir linksmi, ir jau tada galvojau: “Galėčiau čia, į savo jaunystės miestą, kada nors atsikraustyti atgal gyventi”. Kas galėjo pagalvoti, kad taip ir bus?

Tai va, o dabar šioje vietoje yra belgų restoranas, ir viskas atrodo labai asketiška, juoda ir balta. Midijų nėra: midijos antradieniais ir penktadieniais. Vien už tai, kad būna tik tuomet, kai būna, jau galima pagirti restoraną. Jei restoranas nustato savo taisykles, reiškia, gali sau tai leisti. Kaip Peter Luger Steak House, didkepsnių restoranas Brukline. Neima kreditinių. Traukit ir mokėkit grynais. Todėl, kad restoranas gali sau tai leisti.

Taigi, geldelės. Pigus prastuomenės maistas iš nevilties (kaip japonams krevetės), pakrančių paguoda. Pasisotinimas, ištrauktas iš vandens, dabar tapęs delikatesu. Mes ėjome į Rene ketvirtadienį, žinodami, kad jų ten nebus. Geldelių nebuvo.

Garsios bulvytės – sudėtingai keptos; ir fone šmėžuojantys autoriaus itin brangūs akiniai.

Žinote, ką čia moka daryti? Čia moka aptarnauti klientą. Daugiausia nuo padavėjos priklauso, kiek jis išlups gėrimų (o būtent gėrimuose yra visas pelnas: ar jūs juokaujate, nedideli buteliukai  – ar belgų Kwak ar Karmeliet, ar lietuviškas specialiai šiam restoranui gaminas alus iš Biržų – 9 litai už mažą bokaliuką). Tai teisingas požiūris, ir Rene jį turi sustygavę taip gražiai, kad gražu žiūrėti.

Net amerikietiško pavyzdžio susipažinimas su klientais („sveiki, mano vardas toks ir toks, aš šiandien būsiu jūsų padavėja“), kur išmokstami klientų vardai, o paskui klientams jų stalo įrankiai atnešami vokuose su svečio vardu ir dar epitetu („Narsiajam Andriui“ – kaip nesidžiaugti!) – lengva skeptiškai numoti ranka, girdi, išsidirbinėjimas ir pigūs triukai, bet triukai ne pigūs, o veikiantys.

O kas veikia, ir skatina klientą jaustis kaip namie, ir užsisakinėti dar, yra teisinga. Čia kaip mano straipsniai: neteisingi, bet veikia puikiai. Niam niam, literatūrinis gardumėlis su spirgučiais.

Čia ta antiena

Rene pardavinėja pagrindinius patiekalus nebrangiai – antiena 36 Lt, dešrelės – 26 Lt, tiek pat ir šonkauliai. Tai protinga: klientas dažnai žiūri pagrindinio patiekalo kainos. Įrašyk į meniu kepsnį už 60 Lt, ir visi pradės sukti nosį: oi, brangu, oi, gal geriau eime. O dešrelės už 26 litus nuramina ir atpalaiduoja.

Dėl tų dešrelių čia einama specialiai ir reikia pripažinti jos labai neblogos

Apie Rene dešreles buvau girdėjęs. Jos tikrai labai neblogos, tačiau kad būtų kosminės, irgi nepasakyčiau. Bistro 18 jas padaro skaniau – bet tai ten šeimininkė airė, ko jau norėti. Geras dešreles, tokius angliškus bangerius, pagaminti nėra lengva – nesunkiai išeina ar per sausos, ar per riebios, ar trupa ne taip, ar kažko trūksta, ar per daug. Rene dešrelės, sakyčiau, gal kokie 7 balai iš dešimties.

Anties koja buvo per sausa (nepabijokim to žodžio), krūtinėlė – teisingai pusžalė, rožinė viduryje, bet tai ir viskas, ką apie ją galima pasakyti. Normalu, bet neįsimintina. Bulvytės frites, kažkaip ypatingai pakeptos, 8 Lt už nedidelę porciją, buvo geros, bet ne kažkokios ypatingos (kiti užkandžiai, kaip naminės tešlos suktukai, česnakiniai duonos kramsniukai ir svogūnų žiedai tešloje, nuo 5 iki 8 Lt, yra irgi tik adekvatūs).

Aš likau sužavėtas šonkaulių. Rinkausi tuos ilguosius, su juoduoju muskovado cukrumi – čia konditerijos produktas iš cukrašvendrių, dar tamsesnis už šviesiai rudą birią demerarą, ir klampus, lyg drėgnas, nes jame daugiau melasos.

Ištepti juodu, tirštu, saldžiu padažu, šonkauliai buvo dieviški. Aš žinau, šonkaulius skaniai pagaminti nėra sunku, reikia tik kantrybės (svarbiausia – kepti nekarštai ir labai ilgai, kelias valandas), bet vis tiek. Gliaudžiau, kramčiau ir čiulpiau juos, čepsėdamas ir žandus išsimurzindamas, kaip koks pirmykštis žmogus, o mūsų padavėja Ramunė tik alų nešiojo netingėdama ir man, ir svečiams. Mano akimis žiūrint, tai buvo tikra vakarienė vyrui, nepamiršusiam savo urvinės prigimties. Tai buvo nuostabu.

Dabar tas momentas, kurio visi laukiate išsižioję. Taip, žinau: nieko nėra geriau, nei skaičiuoti litus svetimoje kišenėje. Septyniese sumokėjome 584 Lt ir dar palikome 66 litus arbatpinigių. Taigi štai. Kaip sako jau klasikiniu tapęs posakis: „duskit, pavidolei“. Rašyba tokia turi būti, kaip čia nurodyta.

Ar yra noras eiti vėl? Nenumaldomas: restoranas palieka širdyje tai, kas yra svarbiausia – gerai praleisto laiko pojūtį. Už tai verta mokėti, net jei ir mokestis kiek didesnis už vidutinį.

Vizitas 14 07 2012. Dešimt žmonių, penktadienio vakaras, restoranas ne pilnas. Padavėjos reikia maldauti, mojuojant rankomis, kad priimtų užsakymus gėrimams, paskui – užsakymus maistui. Bulvyčių prašėm atnešti kuo anksčiau. Atneša vieną porciją, gal po kokių 40 minučių. Vienas svečias užsisako prie pagrindinio patiekalo dvi porcijas bulvyčiu. Neatneša nė vienos. Svečias prašo dar kartą. Atneša vieną, antrosios taip ir negauna. Tuščius butelius ir lėkštes nurinkti užima visą amžinybę, mes juos kraunam ant palangės.

Po dviejų valandų atneša pagrindinius patiekalus. Midijos – baisios: beskonės, prėskos. Klasikinės, su salierais, neturėjo nė kvapo salierų. Šonkauliai nematę nė pusės savo prieskonių ir padažo: prėski, atmestinai paruošti.

Trečio patikrinimo nebus, nes grįžti ten nėra ko. Pirmą kartą jiems buvo labai pasisekę. 650 Lt, plius 70 litų arbatpinigių.

Rene, Antokolskio g. 13, Vilnius. Tel: +370 5 2126858. Tinklalapis.        

Kasdien nuo vienuoliktos ryto iki vienuoliktos vakaro.