Shanti – kolonijinio stiliaus užuomina Vilniuje su labai gera tailandietiška sriuba

Šiandien, lyg pagerbdamas Šv. Patriko dieną, pagaliau atėjo pavasaris. Koks šiltas oras – be lašelio drėgmės ir koks malonumas jį pajusti, išėjus į gatvę ir paskui save uždarius laiptinės duris. Mieste – minios žmonių, visi kažkokie džiaugsmingi ir pakylėti, ta proga net Vilnelės vanduo buvo nudažytas žaliai. Sereikiškių parke žalio vandens nematyti, o dar vis plikuose šlaituose mirga paauglių įvairiaspalviai rūbai. Tokia žemės ir medžių pilkuma be sniego reiškia, kad netrukus ten pradės mėlynuoti žibutės. Štai ir peržiemojome, ir po šitos žudančiai šaltos žiemos – ši frazė man praktiškai sukelia euforiją.

Kai lauke saulutė.

Einame pasivaikščioti, negali namie sėdėti, kai saulė per langus tvieskia. Apėjome ratą, pradėjome galvoti, kur vakarieniauti. Galvojome eiti į Zoe’s, bet nusprendėme, kad ir taip per dažnai ten sėdime, nusprendėme tiesiog eiti Senamiesčiu ir susirasti ką nors, kas visiems tiktų. Praėjome pro Cosy – bet tenai su draugais susitarėme eiti sekmadienio pusryčių, neisi gi dvi dienas iš eilės. Gal Meat Lovers Pub, bet tenai, matyt, po A.Užkalnio straipsnio padarytos reklamos, net laisvos kėdės nematyti, jau nekalbu apie stalą.

Einame tolyn Dominikonų gatve, po to Trakų. Minutei stabtelime prie Marso, nes prisimenu, kad komentatoriai rašė, kad ten būna skanių Benedikto kiaušinių. Bet vakarienei nesusigundome, traukiame tolyn ir staiga prisimename, kad neseniai mūsų viena draugė, turinti itin gurmaniškų savybių, ėjo su draugais vakaroti į Shanti. Ji sakė, kad ten atsidarė labai madinga visos Azijos (Pan-Asian) maisto vieta, kur dabar visi, gerai apie save galvojantys, turi valgyti ir gerti. Kadangi šis restoranas mums pakeliui, einame tenai.

Pylimo gatvėje, bet įėjimas iš Trakų g. pusės

Įsikūręs jis pačiame Trakų gatvės gale, sankryžoje su Pylimo. Vieta – man asmeniškai itin nepatraukli, pilka ir niūri Pylimo gatvė su nesibaigiančiu išmetamas dujas skleidžiančiu mašinų srautu. Kas ten buvo anksčiau, neatsimenu, bet Shanti eksterjeras atrodo visai nieko – rudai kultūringas. Įėjus pasitinka metrdotelė į akis krintančiomis ryškiai baltai juodai dryžuotomis kelnėmis ir rūbininkas, kuris šiaip sėdi pasodintas tokiame bambukais apjuostame kube – rūbinėje. Taigi – restoranas turi savo rūbinę su rūbininku. Čia tai bent! Kažkodėl prisiminiau senuosius Literatus Gedimino prospekto pradžioje. Taigi rūbininkas ne tik paima paltus ir kiekvieną jų pakabina ant atskiros pakabos, bet ir išduoda už kiekvieną paltą po atskirą žetoną.

Restoranas praktiškai tuščias (kiek man matėsi, mačiau du užsėstus stalus), bet turime išklausyti privalomą klausimą apie rezervaciją ir palaukti, kol metrdotelė rimtu veidu analizuoja rezervacijų žurnalą. Pasirodo, kad vis tik yra laisvas staliukas ir mes maloniai prie jo palydimi.

Jaukiai beigi gražiai apšviestas baras

Interjeras rudas ir jaukus, pasieniais, ant palangių ir virš baro – subtilūs šiltą šviesą skleidžiantys kolonijinio stiliaus šviestuvai, žvakės. Visas interjeras toks ir yra – užuomina į Indijos kolonijinius laikus. Ant galinės sienos – didelė mandala. Aplink barą stoviniuoja ir aplink jį zuja personalas. Nors restorano pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia ramybė, įtariu, šiuo žodžiu nesiekiama apibūdinti jų būsenos, tai greičiau siekiamybė lankytojams. O personalo čia, kaip Lietuvoje nedažnai pasitaiko, daug. Be metrdotelės taip pat pastebiu ir padavėjų viršininkę, kuri stoviniuoja ir, matyt, žiūri tvarkos, bei 4 ar 5 padavėjus. Padavėjai šiame restorane vilki uniformas, ir nors niekada apie tai anksčiau nesusimąsčiau, bet šiandien pagalvojau, kad tai labai geras dalykas. Vis tik malonu, kai tave aptarnauja ne koks nors apdribusiais džinsais ir įlindęs į hoodie pankas, o pasitempęs juodai baltai apsirengęs žmogus. Ypač jei esi restorane, o ne bare.

Mūsų padavėjas buvo išskirtinio paslaugumo. Ko nors panorėjus, nereikėjo į jį nei žvilgsnio nukreipti. Jis pats be jokių prašinėjimų prieidavo paklausti, ar viskas gerai, ar skanu, ar nieko netrūksta.

Stalai patogiai dideli, tik gal šiek tiek per arti prie stalų pritraukti minkštasuoliai ir, nors ant jų sudėtos nemažų gabaritų pagalvės patogios atsiremti sėdint, kol įlendi į savo vietą, pvz., prie lango, jautiesi ankštai. Bet sėdėjimas už tokių stalų labai patogus ir ten norisi sėdėti ilgai. Vienintelis dalykas, kas man pasirodė ne taip, tai blizgių mėlynų plytelių siena, einant į tualetą, kurios gale atsiremi į bronzinę Budos statulėlę. Kažkaip ta ryškių mėlynų plytelių glazūra išsišoka iš bendro medžio ir prislopintų rudų tonų aplinkos derinio. Bet tualetuose, nusiplovęs rankas, gali jas nusišluostyti į mažytį vienkartinį baltą frotinį rankšluostuką, ir išmesti jį į pintą krepšį po kriaukle. Kaip, tarkim, Harrods parduotuvės, Londone, kvapniajame tualete. Patraukli detalė.

Čapati su kvepiančiu kuminu.

Šeštadienio vakare restorane valgė ir gėrė išskirtinai jauni žmonės, o visų jaunų panelių plaukai buvo arba varno juodumo  arba visiškai baltai peroksidiniai (toks atradimas mane gerokai prajuokino, tačiau, įtariu, kad tai dabartinės klubinės aplinkos galvų spalvos). Tikriausiai vienintelės tuo metu restorane buvusios moterys su natūralios spalvos plaukais buvo mūsų 7 metų dukra ir metrdotelė.

Jau išeinant pastebėjome, kad be didelėje salėje esančių keturiems (ar daugiau) žmonėms skirtų stalų, šią ir kitą salę jungiančioje erdvėje, nišoje prie langų, yra ir mažų staliukų dviem, kuriuos nuo bendros erdvės galima paslėpti užtraukus užuolaidą. Mano dukra man sako, kad čia tokie staliukai, kur galima pasėdėti dviese su draugu, o aš savo vyrui sakau, kad čia tokie staliukai, kur pagyvenę vedę vyrai gali ramiai pasėdėti su 20-ia metų jaunesnėmis draugėmis. Taigi puikiai sugalvota – restoranas, tinkantis pačiai plačiausiai auditorijai. Tik gal vis dėlto šeimoms su vaikais – nelabai. Kažkaip mūsų vaikas labai jau nesižiūri tų juodaplaukių ir baltaplaukių kontekste. Kita vertus – restoranas turi ir vaikišką meniu, ir mūsų dukros vaikiškas patiekalas – ryžių makaronai su vištiena, cukinijomis ir kokosų pienu (11 Lt) – ne tik be galo skanus, bet ir neįveikiamo dydžio mūsų mergaitei, kuri pirmenybę dažniausiai teikia desertams, o ne maistui.

Bulkutės labai kolonijinės išvaizdos dėžutėje

Vakarienė prasidėjo medinėje dėžutėje ant šiaudų patiektomis miniatiūrinėmis bandelėmis su morkomis ir atskirai patiektu minkštu sviestu. Pati dėžutė, kaip maisto tiekimo indas, gana keista. Kai mačiau padavėją ją nešant uždarytą pro šalį, maniau, kad kažkam neša joje sąskaitą. Atsimenu, kad tokioje dėžutėje, gal kiek didesnėje, mano tėvai kažkada laikė pasus. Bet kad ir kur būtų patiektos, šios bandelės tikrai labai gardžios, minkštos ir tirpstančios burnoje. Aš manau, kad daugiau restoranų galėtų susikaupti ir pradėti patys kepti duoną ar bandeles. Juk krepšelis su ypatinga neparduotuvine duona ant stalo pietų ar vakarienės pradžioje nuteikia labai teigiamai (ypač jei valgytojai alkani). O gavę papjaustyto batono ar apdžiūvusios Palangos duonos (kaip būna 9 iš 10 kartų) vargu ar kas nors apsidžiaugia.

Labai gera Tailando sriubytė

Šiaip  mes atėjome čia, nes man labai norėjosi tailandietiškos sriubos ir, prisiminusi pokalbį su minėtąja drauge, tikėjausi, kad čia jos gali būti. Meniu iš tiesų pamatome Tom Yam Kung – tailandietišką saldžiarūgštę sriubą su kokoso pienu (16 Lt). Užsisakau šitos sriubos ir paragavus pasirodo, kad ji nuostabi. Ji kvapni, kaitri ir aštri taip, kad įpusėjus valgymą (o jos porcijos, bent jau man, užtektų pavalgyti ir be užkandžių) kūną užlieja maloni kaitra, o kakta išrasoja. Dubenyje plaukioja dvi didelės ir sultingos geldelės ir viena didelė karališkoji krevetė, plonai pjaustyti azijietiški grybai, imbieras bei bambuko ūgliai. Šiai sriubai užsimerkusi skiriu 10 balų ir ateisiu jos valgyti vėl.

Su kalmarais.

Mes taip pat valgėme nem ran su kalmarais (tiems, kas yra susipažinęs su kinietiškais spring rolls, tai būtent tai ir yra, tik daug ilgesni, plonesni ir pagaminti iš kiek storesnės tešlos). Šis patiekalas irgi buvo be priekaištų, ilgos plonos tešlos tūtelės (4 vienetai), įdarytos smulkiai kapotais kalmarais ir virtos aliejuje, patiekiamos kartu su sojos padažu su priedais. Tešla buvo labai skani ir apskrudusi, įdaras irgi labai vykęs, taip kad visumoje labai geras patiekalas.

Dar visai netyčia užsisakėme patiekalą, kurį tikriausiai valgo minėtosios juodaplaukės ir baltaplaukės (atleiskite, bet blondinėmis aš jų pavadinti negaliu). Tai nem kon su krevetėmis ir omletu (14 Lt).  Turiu prisipažinti, kad kiek nusivyliau, kai šis patiekalas buvo padėtas man prieš nosį, nes tikrai nenorėjau užsisakyti krūvos salotų lapų. Patiekalą sudarė į plonytį (įtariu) garintą ryžių miltų blynelį įvynioti didžiuliai salotų lapai, krevetė ir plonytė juostelė omleto (gal kiek per plonytė). Vienu žodžių, sveikuolių maistas, ne kitaip. Bet, mirkant į kartu patiektą padažą, buvo skanu. Super patiekalas visokiems žaliaėdžiams ir salotaėdžiams.

Žaliaėdžiams ir salotaėdžiams.

Machani viščiuką atnešė su ryžiais, chapatti ir jogurtiniu padažu (27 Lt). Padažas buvo balkšvas ir aromatingas, pamargintas čili pipiro gabalėliais ir pagardintas cinamonu bei kitokiais prieskoniais. Burnoje jis darniai apglėbė minkšta viščiuko mėsa. Viščiukas buvo iš tų mažųjų, ir patiekiamas visas.  Jis buvo gerai išmarinuotas, dėl to mėsa buvo minkštutėlė ir lengvai skyrėsi nuo kaulų. Chapatti buvo plonas kaip popierius, minkštas ir labai skanus. Dar užsisakėme naan duoną ir, nors tikėjomės, kad ji bus pagaminta iš visai kitokios, storesnės tešlos, Shanti naan išvaizda nesiskyrė nuo chappati, tik buvo pagardinta kumino sėklytėmis. Šilto kumino aromatas – dieviškas. Taip kad apskritai patiekalas be priekaištų.

Kepti bananai tešloje su ledais.

Desertui pasidalinome keptų bananų ir ledų porciją su padažu (10 Lt). Koks tai buvo padažas, nežinau, gal karamelinis? Tikrai geras desertas, ir ne per sunkus. Bananų gabalėliai buvo apkepti tešloje ir apibarstyti sezamo sėklomis bei apipilti minėtuoju padažu.

Valgėme trise ir visas šis maistas su 2 taurėmis Vina Maipo Sauvignon Blanc, 3 buteliais Stella Artois (lietuviško alaus čia nėra jokio), 2 buteliukais koka kolos ir dviem puodeliais kavos mums kainavo 153.30 Lt plius arbatpinigiai. Maistas buvo itin lengvas ir autentiškų skonių, o po vakarienės nesijautėme apsunkę ar persivalgę.

Jau grįžusi namo perskaičiau apie šį restoraną internete ir supratau, kad čia naujas Vietnamo – Tailando restoranų tinklo, esančių Maskvoje, Goa ir Kijeve restoranas. Kažkaip minėtoji informacija manęs nesužavėjo, nes restoranų tinklas atkeliavęs į Vilnių iš Rusijos ir Ukrainos? Tačiau kita vertus,  jei šio tinklo ištakos – kokiems nors turtingiems rusams Goa (kurių tenai apstu) priklausantis restoranas, tai bent jau maistas turėtų būti gana autentiškas, nes jo receptūrai greičiausiai turėjo įtakos vietiniai šefai. Maistas kaip tik toks ir pasirodė, ir dar pasirodė, kad jis pagamintas iš kokybiškų produktų. Taigi štai dar viena visai puiki nauja vieta Vilniuje, kur galima drąsiai eiti valgyti visos azijos maisto. Mūsų draugė buvo teisi – ne veltui gurmanė.

Shanti, Pylimo g. 22D, Vilnius. Tel. 8 52612951. Interneto puslapis. Facebook puslapis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio: nuo 11:00 iki vidurnakčio. Nuo ketvirtadienio iki šeštadienio: 11:00 – 01:00. Sekmadieniais: 11:00 – 23:00.