Studio 9: jaukumas ir muzika nejaukiame Gedimino prospekte

Žinote, kokia mano pati nemėgstamiausia gatvė Vilniuje? Gedimino prospektas. Todėl, kad jis per ilgas ir per tiesus, jame nėra už ko užsikabinti akiai, ir viskas jame byloja apie Rusijos provincijos miestą, kuris labai nori būti didmiesčiu. Prasideda viskas nuo baisaus, nemalonaus Seimo (šventvagiška, bet čia jaukuma jautėsi tik tuomet, kai buvo barikados ir laužai, ir kai partinius ir karinius bilietus smaigstydavo ant strypo prieš du dešimtmečius), kitoje pusėje – dar baisesnio Seimo viešbučio, viskas eina tolyn pro KGB pastatą ir Lukiškių (buvusią Lenino) aikštę, ir tolyn tolyn. Viskas nejauku ir nesmagu.

Dekanidzės (buvęs Vilniaus) viešbutis, kuris taip ir neveikia, kaip ir simbolizuoja visos gatvės statusą. Puikiai 1969 m. rekonstruotas Centrinis Paštas (architektas J.Januševskis ir broliai Nasvyčiai) yra šiais laikais išžagintas – vidaus erdvė sudarkyta vertikaliomis atskirtimis virš prekystalių ir šlykščiomis lavkėmis šonuose. Buvusi Černiachovskio aikštė, tapusi Kudirkos aikšte ir pasipuošusi baisiai provincialiai atrodančiu paminklu, dailesnė nepasidarė, kaip ir Vyriausybės pastato nė kiek patrauklesniu nedaro tai, kad ten dabar nebe partijos centro komitetas. Vienu žodžiu, Gedimino prospektas yra carinės bezvkusicos ir tarybinės prestižinės estetikos mišinys.

Gražumo Gedimino prospekte labai nedaug: labai sėkmingas, primenantis byrantį smėlį, buvęs Lietkoopsąjungos pastatas (architektas Justinas Šeibokas), Neringos kavinė ir viešbutis, McDonald’s, puikiai perdirbtas iš Svajonės, baisių tarybinių konfietų parduotuvės, Novotelis – puikus tuo, kad erzina visko užsienietiško nemėgstančius, na, ir puikiu miesto šoping-molu tapęs Gedimino 9.

Kur yra Studio 9 (žemėlapis: maps.lt)

Būtent prie to Gedimino 9 ir glaudžiasi Studio 9, į kurį įeinama iš Kudirkos aikštės pusės. Ta prasme, ne taip kad jau glaudžiasi – erdvios patalpos tame pačiame pastate, net labai erdvios, ir pirmas pojūtis yra būtent tos pačios erdvės, nebūtinai šilto jaukumo (aš pats pasijuntu akimirkai pasijuntu truputį per senas). Tai didelis baras su dideliu užmoju.

Erdvės jausmas – vaizdas nuo scenos. Lubos: specialiai koncertams. (Nuotrauka: Studio 9)

Nėra labai dėkinga rašyti apie barą, kai jo veikla tik tik prasidėjusi (oficialus atidarymas buvo 2012 m. sausio 19 d., ir būtent iš ten yra mano garsioji nuotrauka su trolio maike – tai štai jums ir prašom). Kiekvienam restoranui reikia laiko įsivažiuoti, naujiems darbuotojams – apsitrinti ir atkalti rankeles, nuolatiniams klientams – tapti pažįstamiems. Bet vistiek rašau, nes Vilniui trūksta vietų su užmoju ir su ambicija, o Gedimino prospektui reikėjo kažko tokio kokybiško. Jei kas nors iš jūsų galėtų išvardinti prospekte tris restoranus, be kurių gyvenime negalėtumėt apsieiti, tikrai būčiau nustebęs.

Vyr. trolis su uniforma Studio 9 atidaryme (nuotrauka: T.Bauras / Lietuvos rytas)

Darbo dienomis, per pietus restoranas turi aiškiai prognozuojamą klientūrą: tai artimiausia maitinimo įstaiga prie Vyriausybės rūmų, ir, žinoma, čia yra dienos pietūs. Dienos pietūs Vilniuje yra visur, išskyrus kepsninę Markus & Ko, kur, mano gero draugo pastebėjimu, dienos pietūs yra tiesiog kepsnys iš meniu (už tą pačią kainą, kaip ir vakare).

Studio 9 dienos pietūs (jie vadina “Dienos meniu”) nėra ant pigumo dugno (nuo 14 iki 19 Lt, charčio sriuba + antrasis patiekalas, pavyzdžiui, lazanija, varškės apkepas arba troškinys), bet irgi ne kosmosas.

O dar jie yra viena nedaugelio vietų Vilniuje, kur duoda vėlyvus sekmadienio pusryčius (19 Lt) – iš esmės tokius, kaip kokiame geram viešbutyje (ten ir plakti kiaušiniai, ir mėsytės, ir panašiai). Žinot, mano vertinimu, visos vietos, kurios pasirūpina pusryčiais, jau užsidirba daug karmos taškų vien už tai. Aš svajoju, kad visur Lietuvoje žmonės valgytų pusryčius mieste. Aš noriu, kad tai taptų tradicija. Aš įsivaizduoju minias žmonių, rytais žingsniuojančių su plakatais: “aš savaitgaliais nebevalgau pusryčių namie”. Tokia mano vizija.

O jeigu jie dar pradėtų gaminti eggs Benedict, benedikto kiaušinius, tai aš išvis nežinau – turbūt ten persikelčiau gyventi.

Studio 9 puslapis Feisbuke papuoštas tokio grožio nuotrauka, kad aš turėjau ją užfiksuoti, kol jie jos nepakeitė. Tai svajonių viešbučio baras svajonių šalyje – tai geras gyvenimas, Amerika, samanų ir šlapio asfalto spalvos.

Studio 9 šiaip jau nėra tokia vieta, kur einama labai daug dėmesio skiriant maistui – čia alkoholio ir muzikos teritorija (koncertų čia daug, su profesionaliu garsu ir skirtingomis bilietų kainomis, priklausomai nuo atlikėjų – sekite reklamą, čia jau Laukinės žąsys nepatars, ko klausytis). Tačiau mes – restoranų apžvalgos, ir apie maistą bet kuriuo atveju reikia parašyti.

Tikriausiai geriausias dalykas čia visgi yra picos: labai plonos, neperkrautos priedais, toks traškus triauškimas prie gėrimo. Jie turi picų krosnį ir, kaip patys sako, kreipia daug dėmesio į ingridientų kokybę: brangūs sūriai ir panašiai. Šiaipjau matyti, kad nesipiginama. Tai gana retas dalykas.

Aš, savaime suprantama, turėjau išbandyti burgerį (kartais jį vadina mėsainiu, bet aš žinau, kaip jį reikia vadinti – ir sąskaitoje yra aiškiai parašyta: “Studio 9 burgeris”). Kas nežino, aš esu burgerių specialistas ir didelis mėgėjas, ir esu apie juos parašęs Čia jis pigesnis (net žymiai pigesnis), negu Zoe’s, kur jis kainuoja, priklausomai nuo navarotų, nuo 29 iki 33 Lt. Studio 9 burgerį siūlo už 19 Lt, ir jame viskas gerai: ir mėsa, ir bandelės, ir bulvės aiškiai tokios naminės gerąja prasme. Burgerį užskaitom. O sviestinis popierius yra žavingas.

Studio 9 burgeris (19 Lt) buvo geras.

Kaip įprasta tokiam barui, ten dar yra salotų visokių, taipgi makaronų, kaukazietiški mėsos iešmeliai (paprasčiau sakant, maltos mėsos iešmeliai su garnyru, 17 Lt – nepasakyčiau, kad pribloškiantys, greičiau adekvatūs); taip pat jie kepa savo itin kokybiškus bulvių traškučius (šitie, aš įsivaizduoju, turėtų būti vienas populiariausių dalykų per koncertus – ne visi užsisakinės antrą patiekalą arba net burgerį prie muzikos, tačiau kraujyje pasikeičia cukraus kiekis, atsiranda alkis, ir tuomet kažką reikia kramsnoti).

Mano draugas ir kolega valgė anties krūtinėlę, kuri buvo patiekta medium rare, ir reikia pasakyti, kad antį pateikinėti su krauju yra drąsus žingsnis, nors tai nėra formaliu požiūriu klaida. Taip, antis tokia pateikiama gali būti, ir tai yra saugu, ir tai ne išsigalvojimas, tačiau vis dėlto galvojant apie tai, kiek žmonių apie tai žinos palyginti su tuo, kiek žmonių bus nustebę, aš pavyzdžiui nedrįsčiau. Aš pats nebuvau tikras, kad taip galima, kol po apsilankymo nepasiskaičiau ir neįsitikinau. Aš nesakau, kad taip negalima (ir nesakau, kad taip daryti nereikia – galų gale, jei niekas nieko nebandytų naujo, Vilniuje ligi šiol nebūtų žalios žuvies japonų restoranuose), bet tik sakau, kad aš galbūt ir nedrįsčiau taip elgtis.

Bet aš ir neturiu nei restorano nei baro, aš tik maisto apžvalgininkas.

Ant sienų labai šiltos ir vasariškos nuotraukos (foto: Adas Vasiliauskas)

Ant sienų labai šiltos ir vasariškos nuotraukos (foto: Adas Vasiliauskas)

Aš labai noriu parašyti apie alkoholį Studio 9. Alaus pasirinkimas čia nedidelis, ir (man regis) ne alaus čia einama gerti. Čia yra baras su kvalifikuotu barmenu (aš mačiau, kaip dirba), ir čia, padėk jiems Dieve, jie pilsto Grey Goose degtinę, ir dar prie visko, pilsto į specialias taures ir atšaldo su ledais ir nukošia. Prancūziška Pilkosios Žąsies degtinė dėl suprantamų priežasčių yra šio tinklalapio viena iš partnerių (tik jie dar patys to nežino). Grey Goose yra degtinė, kurią netgi aš geriu ne atšaldytą iki -20 C, bet atvėsintą.

Ir įpils į tokius stiklus.

O dar restorane yra nuotraukų paroda. Jaunas fotografas Adas Vasiliauskas (interviu su juo yra čia) kūrė nuotraukas dvigubos ekspozicijos būdu ir sujungė Vilnių ir pajūrį, kas tikriausiai tokį žmogų, kaip aš, galutinai nuperka panašiai, kaip ir ta Grey Goose degtinė: aš pats galvoju, kad gyvenu ir Vilniuje, ir Nidoje, ir kai aš esu čia, Vilniaus Senamiestyje, aš mėgstu visą laiką galvoti apie namelį Nidoje, kur viskas sava ir pažįstama, ir skaičiuoti mėnesius, savaites ir dienas iki važiavimo ten. Adas Vasiliauskas vienus ant kitų suklijavo miesto žmones ir jūros vaizdus. Paprasta ir elegantiška. Adas man sakė, kad žmonės jo klausia, ar čia su fotošopu darei? Ne, čia ta pati juostelė du kartus prasukta.

Nuotrauka: Adas Vasiliauskas

Adas, kuris kantriai sako, kad labiausiai norėtų fotografuoti žmonės ant Vogue viršelio, bet pasiruošęs dar dešimtį metų palaukti, man kalbėjo apie tai, kad jis – miesto fotografas, jam įdomu ir gražu žmonės. Ir tie šilti ir labai labai vasariški žmonių vaizdai yra būtent tai, ko reikia labai asketiškam baro interjerui labai šaltoje Vilniaus vietoje.

Klausiau fotografo, ar jam nieko, kad tos nuotraukos kabo ten, kur žmonės geria ir valgo. Ne, sako, nieko baisaus. Būtų keisčiau, jeigu nuotraukos kabotų super fancy galerijoje, ir ateitų lankytojai su kibirėliais vištų sparnelių. Ha, aš irgi įsivaizdavau kokią Tate Modern Londone ir šalia Kentucky Fried Chicken. Gal ir visai nieko.

Fotografas – Adas Vasiliauskas

Tai štai tokia apžvalga iš visokių įspūdžių gabaliukų. Kodėl toks aukštas įvertinimas? Ne vien už maistą. Aš noriu pasakyti, kad maistas geras, bet čia ne tik ir ne tiek dėl maisto ateidinės žmonės, ypatingai vakarais. Įvertinimas už ambicijas, už atmosferą ir už didžiulius užmojus. Ir už tai, kad mano nemylimame Gedimino prospekte atsirado viena vieta, kur Vilnius jaučiasi kaip didmiestis.

Studio 9, Gedimino pr. 9, Vilnius. Tel. 8 69852999. Puslapis internete (nukreipiama į Facebook puslapį).

Nuo sekmadienio iki trečiadienio: 11:00-24:00. Ketvirtadieniais: 11:00-02:00. Penktadieniai ir šeštadieniais: 11:00-04:00. 

Papildomas skaitymas: Pravda Magazine.

Fotografas: Adas Vasiliauskas