Sushi House: čia geriausi sušiai dar negyvena

Žinote, ko, mano manymu, reikia Vilniaus kulinarinei – restoraninei scenai? Japonų šefų invazijos. Ir tie šefai turėtų būti ne kokie nors mieli besišypsantys žmogučiai, o tikri samurajai, kurie, apsiginklavę sašimi peiliais, iškirstų ir išnaikintų visą bespriedielą, kurio kaip kokių shitakių po lietaus pridygo už kiekvieno kampo. Dabar gi, jei tikėti po miestą sklandančiais (tačiau nepatikrintais) gandais, visame Vilniuje tėra vienas vienintelis japonas šefas, kuris dirba Osakoje, ir kurį man asmeniškai yra tekę matyti. Tačiau šiandien pasakojimas nebus apie jį ar jo restoraną. Jis bus apie vieną iš tu mažučių Vilniaus shitakių – Vilniaus gatvės Sushi House, kuris dėl mano atkaklių ir užsispyrusių bandymų jį suprasti ir pateisinti,  šiandien pagaliau ėmė ir pakilo nuo vienos žąsies laiptelio iki dviejų žąsų įvertinimo.

Sushi House Vilniaus gatvėje, priešais S.Nėries gimnaziją

O viskas prasidėjo taip. Kažkada apie sušius buvo madinga sakyti, kad juos gali arba dievinti, arba nekęsti. Iš šito taško vertinant mane, aš sėdėčiau pačioje aukščiausioje dievintojų medžio viršūnėje. Bet čia buvo seniai, nes dabar sušiai net Lietuvoje nebėra jokia egzotika ar naujiena, ir yra skaniai ragaujami tokių, kurie kažkada į juos pažiūrėti negalėjo. Pati turiu tokią pažįstamą, kuri gal prieš kokius 12 metų pirmą kartą paragavusi sušių pasakė, ‚Siaubas, aš vos neapsivėmiau‘. O dabar, sėkmingai persivertusi į vegetarę, sveikuolę, jogų maisto gerbėją ir visokią kitokią –ėją, pati juos kerta ir kitiems siūlo. Paklausta, ar atsimena, ką anksčiau apie juos sakė, viską neigia!

Na ką, yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Tik gaila, kad šiuo atveju pasiūla atsiranda iš tokių, kurie nelabai žino ką daro, o entuziazmo čia, deja, nepakanka. Japonijoje suši meistrai savo amato mokosi daugelį metų. Mano pažįstamas sušių meistras japonas, dirbantis viename Londono restoranų, šito mokėsi penkerius metus. Tiesiog įdomu būtų sužinoti, kur, kiek laiko ir pas ką mokosi lietuvių sušių meistrai. Kur ir pas ką jie gauna idėjų viską apteplioti Philadelphia kreminiu sūreliu ar jo pigesniu pakaitalu (šito, tarp kitko, reikėtų paklausti Sushi Express kolektyvo).

Dar ne

Sushi House mums rekomendavo viena jauna, protinga ir pasaulio mačiusi panelė. Sakė, kad viskas ten labai faina ir skanu, ir išsinešti galima. Pirmą kartą paskambinome ir užsisakėme Big Party Set už 109 Lt. vieną savaitgalio vakarą. Liepė atvažiuoti už valandos. Nuvažiavus tenai už valandos ir įėjus į nedidelę patalpą su atvira virtuve, buvome pasitikti nepatenkintos kasininkės, kuri piktai burbtelėjo, kad reikės dar laukti, nes “Mes gi NESPĖJAME” (su aiškiu susierzinimu – juk spėtų, jei neitų tie klientai vieni per kitus). Aišku, mes nežinojome, kiek ji tuo metu turėjo įvairių užduočių, iššūkių ir užsakymų, bet apsidairius aplinkui neatrodė, kad ten būtų buvęs kažkoks ypatingas anšlagas. Prie lango sėdėjo jau valganti pora, o šalia jų laukė užsakymo išsinešti dar vienas žmogus. Ir dar mes. Virtuvėje ramiai, neskubėdami ir nestresuodami dirbo du sušių gamintojai.  Laukėme apie 20 minučių. Dar gerai, kad nekaršto maisto. Pagaliau gavom tokį liūliuojantį (yra geras angliškas žodis flimsy) didelį padėklą su sušiais, aiškiai per silpną, kad atlaikytų jų svorį, apvyniotą polietileno plėvele, ir dar kelis polistireninio putplasčio indelius su sojos padažu maišelyje. Kol parvažiavome namo, sojos padažas išsilaistė ir viską ištepė.

Tanjuna Maki – šis padažas neišsilaistė, bet daikono ridikas supjaustytas aiškiai per storai.

Taigi dar prieš valgant jau suerzino trys dalykai. Kasininkė, priklausanti tai aptarnaujančio personalo kategorijai, kurią nervina klientai, 20 minučių laukimas (papildomai prie valandos po užsisakymo telefonu), kurio neturėjo būti, ir suši baro nepasiruošimas aptarnauti užsakymus į namus. Jei kažkas sugalvojo teikti tokią paslaugą, tai gal reikėjo pasirūpinti ir tam tinkamais indais?

Niekam ne paslaptis, kad su jūrine žuvimi Lietuvoje prastai, ir, tiesą sakant, kiek teko valgyti sušių ir, ypatingai, sašimių įvairiose vietose Vilniuje, visur žuvies skonis toks pats – lyg ji būtų ilgą laiką laikyta užšaldyta ir po to neteisingai atšildyta. Konsistencija būna per minkšta, kažkokia miltinga, spalva išblyškusi, o pati žuvis per žemos temperatūros. Kelis kartus paragavęs tokio tuno, lašišos, krevetės ar net ir kepto ungurio (tarp kitko, Sushi House siūlo tik šių žuvų pasirinkimą, kas yra be galo mažai), daugiau net nebesinori bandyti. Nesinori imti ir Nigiri. Bet sušiai toks dalykas, kad jei paimsi kokių paprastų Sake Maki, galėsi mėgautis ryžiais, nes tos žuvies bus tiek mažai, kad ji tau bendro skonio nesugadins. Sushi House sušių žuvis pasižymėjo būtent šiomis savybėmis, tačiau jų darbuotojus dėl to kaltinti būtų neteisinga, jie dirba su tuo, ką gauna vietos sąlygomis. Čia galima būtų išvystyti temą apie perfekcionizmą ir jo siekimą, kad jei negali padaryti gerai, geriau iš viso nedaryti ir t.t., bet tiek jau to.

Pagal meniu tame rinkinyje turėjo būti berods 10 rūšių sušių. Tokios įvairovės tenai tikrai nebuvo, bet net ne tame esmė, visi sušiai – ar tai būtų Spider Roll, ar Love Roll, ar Tobiko, ar Avocado Maki, ar Kappa Maki ir t.t., skyrėsi savo išvaizda, bet ne skoniu. Žuvis buvo tokia beskonė, kad iš tikrųjų buvo visai tas pats, ar tu valgai tuną ar lašišą. Bet visų blogiausi buvo ryžiai. Tie ryžiai ir davė pradžią šiam piktam rašiniui, nes jie buvo gėdingai pervirti ir visai be jokio ryžių antpilo (angliškai: seasoning). Tai buvo prėska ryžių košė susukta į per kietą ir besitampantį jūržolės lakštą. Specialių suši ryžių Lietuvoje yra, vandens irgi, Sushi House turi ir specialius ryžių garpuodžius. Neabejoju, kad jie turi ir ryžių acto, druskos ir cukraus, nes apie tai, kas sudaro ryžių antpilą, rašo ir savo tinklalapyje. Įtariu, kad jie net gali turėti gatavo ryžių antpilo, parduodamo dideliuose buteliuose. Tačiau tą dieną tas antpilas į ryžius kelio nerado.

Kadangi sugebėjau įžvelgti vieną gerą šių sušių savybę – jie nebuvo apteplioti Philadelphia, po kelių savaičių nusprendėme šį žygį pakartoti, na, gal pamiršo įpilti, gal susimaišė, gal koks naujas nepatyręs šefas dirbo. Jausmas buvo toks, lyg antrą kartą žiūrėtum tą patį filmą. Na gal ne visai, nes užsisakėme kitokį rinkinį – Medium Party Set už 79 Lt, į kurį buvo iš viso neįdėta wasabi. Vietoje jo liūliuojančio padėklo kampuose buvo suraityti salotos lapai, kurie iš tolo jį priminė. Ir sušiai, ir ryžiai buvo lygiai tokie pat, kaip ir pirmą kartą.

Sake Nigiri ir Maguro Nigiri – žuvis beskonė, pavargusi ir muilina.

Kadangi, kaip jau minėjau, sušius mėgstu be galo, o šita sušinė yra man patogioje vietoje, niekaip negalėjau nusiraminti. Kiek pagalvojus nusprendžiau, kad reikia dar išbandyti jų maistą ne savaitgalio vakare (kaip buvo du pirmuosius kartus), o darbo dieną per pietus. Taip pat atidžiai išsinagrinėjusi meniu, pasirinkau ne didelius įvairių sušių rinkinius, bet kelis mažus vienos rūšies rinkinukus (po 8 vienetus, kaina nuo 8,90 Lt iki 15,90 Lt). Sušių su žalia žuvimi Lietuvoje nebevalgau, todėl šį kartą nusprendžiau paragauti vegetariškų arba su termiškai apdorota žuvimi: su tigrine krevete tempuroje (California maki), su tofu sūriu tempuroje (Gourmet Yaki Maki) ir su wakame salotomis ir tofu (Gourmet Wakame Maki).  Turiu pasakyti, kad mano atkaklus užsispyrimas pavalgyti normalių sušių ir įtemptas bandymas pažvelgti į juos iš kitos perspektyvos, atsipirko. Visi trys aukščiau išvardinti įdaro variantai yra labai geri ir skanūs. Ypatingai man patiko tigrinė krevetė tempuroje ir tofu (tiek tempuroje, tiek ir vienas).

California Maki patiko įdaras.

Taigi išvada akivaizdi: Lietuvoje reikia rinktis variantus su vegetariškais arba termiškai apdorotos žuvies/jūros gėrybių ingredientais, bet juos rinktis ten, kur tinkamai paruošia ryžius. O ryžiai šiuo atveju irgi buvo palypėję nuo vienišos Žąsies laiptelio, tiesa, jų antpilo problema išliko. Galbūt ji nebuvo tokia aštri kaip anais kartais, kai jo iš viso ryžiuose nebuvo, tačiau vis tiek jo buvo per mažai. Tačiau patys ryžiai buvo išvirti labai gerai, jie buvo lipnūs ir paspaudus per jūržolę, iš lėto skyrėsi vienas nuo kito, aiškiai jautėsi jų šviežumas.

Įdaras dažniausiai yra geriausia naujiena.

Taigi po šito per ilgai užsitęsusio Sushi House tyrimo galiu pasakyti tiek. Nėra ši vieta beviltiška, bet maistą gamina ir aptarnauja nenuosekliai. Ar eisiu ten daugiau? Savaitgaliais tikrai ne, o darbo dienomis gal. Bet tik tomis dienomis, kai būsiu pasiruošusi priimti iššūkius – tiek malonius, tiek ir ne. Ir tik tada, kai mane kas nors informuos, kad antpilo į ryžius pradėjo pilti pagal normą. Tomis dienomis, kai norėsis užtikrintos kokybiškos japoniškos vakarienės, o ne eksperimentų, eisiu pas tikrą japoną į Osaką.

Šiuos išvirkščius sušius pagaminti sunkiausia. Jie būtų skanesni, jei ryžiams nebūtų pagailėta pikantiškojo ryžių antpilo.

Pabaigai dar pasakysiu, kad yra Vilniuje geros jūrinės žuvies, lašišos tai tikrai. Nežinau, ar ji parduodama restoraniniais kiekiais, bet individualūs pirkėjai gali nusipirkti jos pačios puikiausios Katino Dienose, Antakalnyje. Šią vietą aš visiems nuoširdžiai rekomenduoju. O sušius reikia mokytis daryti namie, tik iš pradžių reikės nusipirkti ryžių vėsinimui skirtą medinį kubilą, medinę lopetėlę ir vėduoklę ryžiams pavartyti ir pavėdinti, maždaug 500 Lt kainuojantį sašimi peilį, japoniškam omletui kepti skirtą stačiakampę keptuvėlę, dar neblogai būtų ir ryžių garpuodis…

Sushi House, Vilniaus g. 24, Vilnius. Tel: +370 682 28 22. Tinklalapis. Facebook puslapis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio: 10:00 – 22:00, ketvirtadieniais ir penktadieniais: 10:00 – 23:00, šeštadieniais: 12:00 – 23:00, sekmadieniais: 12:00 – 21:00.