Tores, kur pasakiškas vaizdas negelbsti beviltiško restorano

Apie Tores kažkodėl esu girdėjusi tik dvi nuomones: blogą ir labai blogą. Išskirtinėje Vilniaus vietoje esantis restoranas lyg ir turėtų būti traukos centru ne tik pravažiuojantiems turistams, bet ir sostinės gyventojams, tačiau kiek labiau išlavintą skonį turintys beigi padorų aptarnavimą vertinantys lankytojai šią vietą apeina iš tolo. Pasklidus gandams, kad Tores šis sezonas – paskutinis, mat visas didžiulis pastatas parduotas, ir naujasis šeimininkas čia maitinimo įstaigos nebelaikys, eilinį ketvirtadienio vakarą, pliaupiant lietui, einame atsisveikinti ir paskutinįsyk patikrinti tų girdėtų nuomonių.

Taigi, kas nutiko, kad restoranas, galintis pasigirti didele lauko terasa su nepaprasto grožio panorama į Vilnių, taip kritikuojamas? Visų pirma, turbūt labiausiai visiems kliuvo aptarnavimas: daug metų čia nebuvo tvarkos, personalas keitėsi dažniau, nei metų laikai; savininkai, matyt, rankas nuleido net jų nepakėlę. Plėšikiškos kainos taip pat nedžiugino, o maisto net negalėjai pavadinti maistu. Ką jau kalbėti apie įstaigos pavadinimą – “restoranas”. Bent kiek išmanančiam vadybą ir restoranų verslą, ši vieta galėjo tapti tikra aukso kasykla, tačiau ar taip kada nors atsitiks, parodys laikas.

Pirmas dalykas, kuris turbūt daugeliui užkliūna – įėjimas. Iškaba mažytė, kažkokie vartai amžinai apstatyti privilegijuotųjų tačkėmis (gal savininkai, gal direktoriai), žodžiu, pirmą kartą apsilankius, net nežinotum, kur eit. O Skirmantas Tumelis dar ir su vežimais nepravažiuotų, nes grįsta čia apvaliais akmenimis. Mūsų apsilankymo metu beveik visi didesni staleliai užimti – girdisi visokių kalbų, bet mažiausiai – lietuvių. Aišku, užsieniečiams čia turėtų visai patikti – ypač, jei jau nusivylė lietuviškų pseudo-kaimo užeigų maistu, neatitinkančiu laminuotų meniu paveikslėlių. Kadangi už lango pliaupia lietus, terasa tuščia. Restorano interjeras nepakitęs daug metų, tiesa, po kilusio gaisro viršuje, lubos tik aptvarkytos: apkaltos plokštėmis, apibėgusios nuo lietaus (stogą sutvarkė tik šiemet, ir tai ne iki galo). Klasikinio tipo kėdės ir stalai, akmeninės grindys lyg ir pretenduoja į šiokį tokį pilies menės interjerą, čia taip pat yra ir židinys, bet neteko matyti jo uždegto. Taip, tualetai vis dar prie virtuvės, ir į juos eiti kviečia net dvi nuorodos. Matyt, lankytojai dažnai klausia, kur eit, nes nesitiki, kad tikrai link virtuvės. Viduje tvyro gan stipri prietema, tad iš karto atsiprašau dėl nuotraukų kokybės.

Kai ko nors labai tikiesi, dažniausiai būni apviltas. Tad ir mes tikimės to baisiojo, nemandagaus, amžinai vėluojančio ir neišmanėliško aptarnavimo, kad smagesnė apžvalga išeitų, tačiau prie mūsų pačiu laiku (vos susikabinus paltus ir susėdus) atsiranda visai žavus jaunuolis ir išdalina meniu. Nuvilia gerąja prasme, aišku.

Keptas sūris

Užkandžiams imame rūkytą keptą varškės sūrį su žoleliu pagardu bei vyne virtą kriaušę su mėlynuoju pelėsiniu sūriu, graikiniais riešutais ir Parmos kumpiu. Beje, interneto puslapyje esančiame meniu sūris kažkodėl nepateikiamas, nors tai yra, ko gero, geriausias iš visų mūsų valgytų patiekalų. Pamenu, prieš gerą dešimtmetį jis buvo ir, galiu patikinti, liko toks pats geras: kolegė paantrina, kad pirktinį varškės sūrį kepant būtų sunku sugadinti. Žolelių ir aliejaus pagardas tinka, todėl džiaugiamės pasirinkimu. Tik kam tos pavytusios salotos ant medinės lentelės – negi virtuvės šefai vis dar nesuvokia, kad nereikia pjaustinėt saulučių iš morkyčių ir dėliot petruškų visur ir visada?

Kriaušė nedžiugino

Kriaušė mus nuvilia. Gali būt, kad kam nors pasirodys, kad aš pamaiva, bet… Kriaušė patižusi kaip reikiant, sūris parinktas netinkamas – kietas kaip sušalęs sviestas; na riešutai kaip riešutai, o vienintelis nesugadintas daiktas čia yra kumpis. Ir vėl tos pigiausios aisbergo salotos. Nesidžiaugiam, nors tu ką.

Pagrindinių patiekalų meniu nemažas, bet ir ne per ilgiausias. Imame tuno kepsnį (32 Lt), vištieną su gorgonzola (28 Lt) ir veršieną su kaparėlių padažu (45 Lt). Kainos lyg ir nesikandžioja, bet kažkodėl man nuojauta kužda, kad už pigiai gerai būt negali. Kartais taip būna, bet vietose, kurios gyvena labiau iš vaizdo, o ne virtuvės šefo dėka, to tikėtis nevertėtų. Padavėjas patikina, kad tuno kepsnys bus viduje žalias – kaip ir priklauso. Ką gi, labai malonu.

Tunas buvo per sausas, ne pagal valgytojos pageidavimą

O dabar šiek tiek pinigų: šviežio tuno filė kokioj nors Maximoj kainuoja 90 Lt/kg. Kepsniui reikėtų bent 200 g., o tai yra 18 Lt. Toje pačioje Maximoje šaldytų žuvų skyriuje du tuno kepsniai po 200 g kainuoja 16 Lt. Ar dar reikia toliau sakyt, kad gauname skubiai ir netinkamai atšildytą ir visiškai perkeptą tuną? Na, bet mes stebuklo ir nesitikėjome, nes taip būti negali. Valgytoja tik pakomentuoja, kad svogūnų šiaip nemėgsta, bet iš viso patiekalo – jie geriausi, mat pamarinuoti ir patiekti su kitom šviežiom daržovėm, tarp kurių ir vėl tos pabodusios aisbergo salotos.

Veršiena su kaparėlių padažu

Veršiena valgoma, bet niekuo neypatinga; pomidorai pakepti per mažai, o bulvės sprangios beigi iš viso čia nereikalingos. Noriu tikėt, kad mėsa buvo atšildyta kaip nors padoriau, nei tunas. Vištiena, turėjusi būti paprasčiausiu patiekalu tapo ne prasčiausiu, o vienu iš geresnių. Mėsa nesausa, daržovės, užkeptos sluoksniuotoje tešloje, tinka; padažas taip pat švelnus, tačiau jei paklausite, ar dar kartą valgytume – na, ne. Kodėl? Nes nuobodu. Nes vis tiek primena eilinę maitinimo įstaigą, o ne restoraną. Kodėl Meat Lovers Pub net dešreles patiekia taip, kad pamatęs nuotrauką, gali per visą miestą nulėkt pietaut, nors šiaip dešrelių arba kiaulienos nevalgai. Pažiūrėkite į nuotraukas ir patys nuspręskite, ar apetitas kyla, ar ne.

Šį kartą nusižengiame tvarkai ir taisyklėms vyną pasirinkti prie maisto, todėl geriame šaltą ir labai mėgiamą Dietrich Alsace Gewurztraminer‘į, kurio kaina čia tik 50 Lt, o tai reiškia, kad antkainis tik dvigubas. Deja, desertų meniu mūsų visai nesudomina: neįpareigojantys pyragų pavadinimai gali slėpti bet ką, o ledų, dar vieno kepto sūrio ir nusibodusio tiramisu nesinori. Kolegė sako, kad po paskutinio apsilankymo čia ir apsinuodijimo maistu, nenorėtų rizikuoti valgyti tiramisu, kurio kremo sudėtyje šiaip jau turėtų būti žalias kiaušinis. Pamenu, kad ne taip senai čia buvo apsilankiusios tam tikros tarnybos ir restoraną trumpam privėrė, kad besidarbuojantys virtuvėje pjaustymo lenteles, darbastalius ir grindis prasiplautų. Kažkas panašaus, kaip kad tas pasiutęs škotas Ramzis (Gordon Ramsey) pas amerikonus po virtuves laksto ir atseit jį pykina nuo nešvaros. Na ir gerai, apseisime be desertų, bet virtuvėj turbūt jau švariau?

Tores šūkis – “sumanus skonis”. Nežinau, kiek čia to sumanumo – sumaniai nenusimanančius pamaitint ar kaip. Malonus padavėjas jau dingęs, tad sąskaitą mums atneša ne tokia maloni padavėja. Trise sumokame 194 Lt plius arbatpinigiai. Ką gi, pavalgėme, bet tik tiek. Kažkiek gaila, nes ši vieta tiek kartų smaugta, stekenta ir prikėlinėta, kad tiesiog būtų buvę nuostabu, jei ji galų gale būtų atitekusi tam, kas išmano.

Miglė Makauskaitė

Tores, Užupio g. 40, Vilnius. Tel: +370 656 490 32. Puslapis internete. Profilis Facebook.

Kasdien nuo vidurdienio iki vidurnakčio.

— — —

Atsakymas iš Tores direktoriaus, pasirodęs lrytas.lt

Jūsų naujienų portale lrytas.lt publikuojamas straipsnis pavadinimu „Tores“: pasakiškas vaizdas negelbsti beviltiškos virtuvės“. Visų pirma, nuoširdžiai dėkojame straipsnio autorei, gerb. Miglei Makauskaitei už tai, kad apsilankė mūsų restorane. Taip pat esame jai dėkingi už pateiktą savo nuomonę apie mus. Kiekvieno mūsų svečio išsakytos pastabos, vertinimai, rekomendacijos yra itin svarbios mums. Net ir tokiais atvejais, kai argumentuotos ir pagrįstos kritikos vietą užima atviras priešiškumas. Tai skatina mus siekti dar didesnių tikslų, tobulesnių išeičių, sumanesnių sprendimų.

Po skaudžių ir nemalonių įvykių prieš keletą metų „Tores“ neprarado vilties ir tikėjimo vėl atsistoti ant kojų. Restorano vairą patikėjus tikram šios srities profesionalui, ilgametę patirtį turinčiam vadovui, „Tores“ žingsnis po žingsnio kėlėsi iš pelenų. Naujai suburtos virėjų ir aptarnaujančio personalo komandos siekė aukščiausios savo darbo kokybės svečių akyse.

Tik nuoširdžiai atsidavę ir giliai tikėdami tuo, ką darome, šiandien galime didžiuotis, kad mūsų restorane lankosi svečiai iš viso pasaulio, priimamos užsienio svečių delegacijos, rengiamos oficialios prezentacijos, yra šokamos vestuvės, švenčiamos įmonių šventės, krikštynos, kad mūsų atsiliepimų knygoje rašomi pagyros žodžiai, kad mūsų vadovas gauna šiltus, dėkingumo kupinus laiškus, kad matome vėl ir vėl pas mus sugrįžtančius tuos pačius veidus.

Reaguojant į gerb. Miglės pateiktą netikslią informaciją norime pasakyti, kad per pastaruosius metus, kai atnaujinome veiklą (t. y. nuo 2009 metų) jokios „tam tikros tarnybos“ (kaip teigiama autorės publikacijoje) restorano durų neprivėrė. Taip pat, gerb. Migle, norime atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad kepto sūrio su žolelių pagardu patiekalas yra nurodytas mūsų internetiniame puslapyje, ir jis visada ten buvo. Beje, jūsų supeiktas tuno kepsnys, kurį visą suvalgėte, yra vienas populiariausių tarp mūsų svečių… Taip pat labai džiaugėmės, kad jūsų mėgstamas vynas jums pasirodė nebrangus: mes norima, kad mūsų restorano svečiams kainos ne kąstų, o šypsotųsi.

Restorano „Tores“, kaip ir pastebėjo gerb. Miglė, šūkis – sumanus skonis. Tai yra didžiausia mūsų siekiamybė ir mūsų teikiamos paslaugos aukščiausias įvertinimas. Tad jums, gerb. Migle, palinkėtumėme to paties: kad žurnalistinė plunksna taptų sumani ir objektyviai rašytų straipsnius. Sėkmės ir mielai kviečiame pasimėgauti sumaniu restorano skoniu!

Pagarbiai,

Gediminas Vilūnas,

restorano „Tores“ direktorius