Uzbekistanas kelia kartelę - tūkstantis ir vienas patiekalas

Niekaip negaliu ignoruoti to fakto, kad mūsų šiaurės šalyje pagaliau pasirodė saulėta sala, įsikūnijusi į restoraną Uzbekistanas.

Pirmą kartą šią skanią įstaigą tokiu pačiu pavadinimu aplankiau Rygoje, o tada jau pasidariau sau išvadą, kad Latvijoje vien dėl jos reikia lankytis kiek galima dažniau, nors, tiesą sakant, ir taip ten nuolat važinėdavau…

Taip ir tęsėsi kokius metus, kol vieną vakarą, man bemąstant, kaip čia vėl nukakus į Rygą, mano draugai tarsi tarp kitko pranešė: „Žinai, prieš porą dienų buvom naujo uzbekų virtuvės restorano atidaryme. Kas ten buvo…!!!! Neįsivaizduojamas kiekis neįsivaizduojamai skanaus maisto, stalai tiesiog lūžo nuo gausybės. O plovas…“. Išleidę gilų atodūsį ir prariję seiles draugai užsimerkė ir toliau dalinosi įspūdžiais.

Iš pradžių aš ne per labiausiai susižavėjau jų pasakojimu, pamaniusi, kad į naują vietą pervažiavo užeigėlė iš Naugarduko gatvės (pavadinimo neminėsiu, tačiau jie ten irgi mano gaminantys uzbekiškus valgius). Tačiau būtent tada vienas iš draugų, pakankamai jau atsikvošėjęs, kad informacija taptų rišlesnė, pranešė: „Uzbekistano“ savininkas – šaunuolis. Turi Rygoje jau du restoranus, bet nutarė ir Vilnių pradžiuginti“. Tada jau ausimis nepatikėjau. Taigi negali būti tokių sutapimų! Garantuotai, tai toji pati vieta, kuri ir buvo mano kelionių į Rygą tikslu!

Vos sulaukusi rytojaus, iškart išskubėjau į čeburekų, šurpos, pachlavos ir PLOVO mylėtojų rojų.

Erdvi šviesi patalpa. Interjeras įrodinėja, kad adresu mes neapsirikome. Diena buvo saulėta ir šilta, todėl daugelis staliukų terasoje buvo užimti. Mane labai sudomino tai, kad toji virtuvės dalis, kur maistas buvo ruošiamas atviros ugnies mangalo, atskirta nuo restorano salės stiklu. Todėl ir nutarėme likti būtent ten, kad galėtumėm bent jau šiek tiek kontroliuoti kulinarinį procesą. Baisiai paslaugi mergina mus nutempė prie staliuko, atnešė meniu. Gal ir banalokai skamba, tačiau užsisakėme būtent tuos valgius, kuriuos jau buvome išbandę Rygoje. Bent jau įsitikinsime, kad čia nėra jokios klaidos.

Mums diktuojant pageidavimus mielosios merginos veidas vis labiau tįso: ji niekaip negalėjo suprasti, kaip tokios liesos kompleksijos žmonės ruošiasi TIEK sulapnoti? Neskaitant gėrimų ir padažų mes užsisakėme 11 patiekalų. Ir galit patikėti: kepenys tai atlaikė.

Neslėpsiu: užsakymo iš tikrųjų prireikė laukti ilgokai. Tačiau nepradėsiu to kvalifikuoti kaip įstaigos minuso. Geroje kompanijoje ir geroje nuotaikoje visuomet yra kuo sutrumpinti laukimo procesą.

Puota prasidėjo nuo plovo. Šiek tiek neįprasta, kadangi plovą priimta paduoti pabaigoje. Tačiau juk pati paprašiau, kad neštų tai, kas greičiausiai pagaminama. Taip kad…

Uzbekistane gaminama virš 100 plovo rūšių. Jų liaudės išmintis skelbia, kad tas, kas neragavo plovo, faktiškai dar gimęs nėra. Plovas būna su svarainiais, česnaku, balandėliais vynuogių lapuose ir t.t. ir pan. Tačiau pagrindiniai komponentai visuomet lieka tie patys – aviena, ryžiai, morka, svogūnas ir česnakas. Atskiruose regionuose į juos dar privelia savų plonybių, tačiau technologija lieka toji pati.

Plovo ruošos meistras išdidžiai tituluojasi ošlazu. Vestuvėse ir kitokiose masinėse apsirijimo vietose patyręs ošlazas gali viename katile pagamintu plovu pamaitinti iki tūkstančio žmonių. Jis kontroliuoja visą procesą nuo pačios pradžios, įskaitant ir produktų parinkimą. Kai jis eina apsipirkti į turgų, akimoju aplinkui susirenka minia, maždaug, kuo iš prekijų pasitiki ošlazas.

Plovą mums pateikė pats šefas, o tai jau reiškia pagarbą užeigos svečiams. Vieni mano geri pažįstami ir dideli uzbekų virtuvės žinovai kartą paaiškino, kad jeigu tokiame restorane plovą pateikia ne pat virtuvės šefas, tai galima drąsiai atsistoti ir išeiti. Tai netikras restoranas.

O mums išeiti nereikėjo. Ir šefas buvo vietoje, ir plovas buvo kaip reikiant. Gintaro spalvos ryžiai, švelnus ėriuko aromatas, mėsos gabaliukai tirpstantys burnoje, formą išsaugojęs, tačiau jau visiškai ištirpusios konsistencijos česnakas… Tiesiog apsivalgymas, ir tiek.

Atnešė čeburekus. Čia reiktų padėti daugtaškį ir tiek, kadangi aprašyti plonytės, visiškai prabangios tešlos, kurią galima palyginti tik su idealiai paruoštu tempuros kliaru, traškesį man gana sudėtinga. O dar ėrienos įdaras, dar katyk padažas (iš jogurto, pagaminto iš rūgštaus avies pieno) su šviežiais agurkėliais – tos palaimos prisiminimai ima sukti galvą.

O toliau jau visiška beprotybė: tandyre pagaminti paplotėliai, baklažanų suktinukai su nerealiai sunokusiais granatų grūdeliais, sultinga dogma, kuk-šurpa (pavasarinė sriubytė su švelniai virta veršiena, virtu kiaušiniu, bulvėmis ir špinatais. Beje, nors ir skanu, tačiau palyginus su kitų patiekalų skonių buketu, šiek tiek prėskoka), liūlia-kebabas (tokio intensyvaus skonio, kad, ach…). Ir šašlikų asorti: vištienos, veršienos, avienos… Bet pats skaniausias buvo iš ėriuko kepenų, pramaišiui suvertų su kurdiuko taukais. Beje, tokiuose taukuose netgi nedorėlio cholesterino labai mažai, todėl Uzbekijoje jo duoda netgi krūtimi maitinamiems kūdikiams imunitetui stiprinti. Bet ne jis yra pagrindinė priežastis, kodėl aš niekuomet netapsiu vegetare. Ką ten, priežasčių buvo labai daug, ir jos dingdavo nuostalo baisiai operatyviai, nepaisant to, kad ir sąžiningai bandėm save stabdyti norėdami tinkamai paskanauti kiekvienu kąsneliu. Kur ten, išlaižėme lėkštes ir net padažus visus išsiurbėme (visus keturis, kuriuos ir pakartoti prašėme).

O tada atėjo desertų metas: pachlava, chalva ir čak-čakas. Gaila, tačiau padavėja pateko į transą mūsų išlaižytų lėkščių akivaizdoje (matyt džiaugėsi, kad jų ir plauti nebereikės), todėl susimaišė ir vietoje čak-čako atnešė kazinaki. Gaila, aišku, kad taip išėjo, nes nejaučiu simpatijos tiems dantis laužantiems gardumynams.

Užtat pachlava ir chalva viršijo visus lūkesčius. Jeigu pirmoji nėra toks jau paplitęs saldumynas, tai chalvą tikrai turime su kuo lyginti, o tas palyginimas tikrai nebus sovietinės vaikystės naudai. Šiek tiek grietinėlės skonio, saikingai saldi, fantastiškai teisinga, rodos tuoj nusprūsianti nuo liežuvio, tačiau kaip irisas liekanti burnoje, tik skirtingai juo irisinių karamelių čia nereikia bijotis dėl burnoje likusių dantų kiekybės ir kokybės.

Susimokėjus (sąskaita, beje, buvo tikrai protinga), padėkoję už šilumą ir svetingumą maloniam restorano šeimininkui, mes vieningai nutarėme – kita savaitė bus iškrovos, o jos pabaigą vėl atšvęsime Uzbekistane. Juoba, kad dabar čia tikrai arčiau nei iki Rygos.

Gali atsirasti tokių, kurie mane kaltins išankstiniu nusistatymu, atseit, vien teigiami atsiliepimai, savo rygietiško Uzbekistano įspūdžius automatiškai perkėliau Vilniaus restoranui ir neradau jokių minusų. Aišku, sutinku, kad buvau nusiteikusi pozityviai dar prieš išsiskleisdama servetėlę. O kaip kitaip? Aš juk sąmoningai ėjau gaudyti malonumo. Su kitokia nuotaika į restoranus ir nevaikštau. Tačiau būtent toks nusiteikimas ir gali pakišti koją: kuo daugiau lūkesčių, tuo stipresnis bus nusivylimas, jeigu staiga kažkas ne visai ne taip. Tačiau taip, laimei, nenutiko.

Žinau, kad kiti neigiamai atsiliepia dėl lėto aptarnavimo. Taigi McDonald‘s beveik už kampo! O į tokias vietas žmonės eina dėl lėto maisto. Tai juk ištisa ceremonija, šventė sielai ir skrandžiui, akimirkos “čia ir dabar” triumfas. Todėl verčiau šypsokimės, dažniau, nuoširdžiau, ir tiesiog be priežasties…

Trijų žmonių kompanija sumokėjo (už maistą ir vyną) 311 litų.

Autorė Alesia Litvinionok

Uzbekistanas, A.Vienuolio g. 4, Vilnius. Tel.  +370 5 261 0429. Veikiančio tinklalapio ar Facebook profilio dar nėra.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 23:00 val. Penktadieniais ir šeštadieniais: nuo 11:00 iki vidurnakčio.