Žuvinė: sostinėje jūros kvapas visgi tolokai

Kažkas pasakė, kad turistinėje vietoje sunku tikėtis gero restorano. Žuvinė yra ne šiaip sau turistinėje vietoje: prisiglaudusi prie sostinės Rotušės, ji susižeria daug atvykusių – kai buvome atėję penktadienio vakarą, atrodė, kad visi, išskyrus mus, buvo anglakalbiai (žinoma, ir aš esu beveik anglakalbis, jeigu jau taip skaičiuosime).

Žuvinė Vilniuje atsirado jau po to, kai šio pavadinimo vieta pasidarė žinoma ir mėgstama Palangoje – valgėm ir ten, žiemos metu, ir viskas buvo labai nusisekę: ir žiobrio koldūnai, ir stintos. Vulgarioje kurorto Basanavičiaus gatvėje tas restoranas švietė kaip deimantas.

Aplinkinių namų languose atsispindi Senamiesčio stogai ir dangus

Vilniuje viskas atrodo dar steriliau: ir baldai, ir staliukai lauke nepriekaištingi (tik, sakyčiau, restoranui priklausytų turėti audinio servetėles, o ne vien popierines), įrankiai ir indai nepigūs ir santūrūs. Aptarnavimas – greitas ir koordinuotas (kai matai, kad yra padavėjų ir barmenų viršininkė, stebinti visus staliukus, tai daro įspūdį).

Įrankiai, taurės, staltiesė – viskas atrodė aukštos kokybės

Problema žuvies restorane yra žuvis. Su jūrų žuvimi Lietuvoje džiaugsmo nedaug: žuvis brangi, todėl ją užsako retai, o kai užsako retai, žuvies specialistų virtuvėje maža, nes jiems nėra pakankamai praktikos. Galima, žinoma, užsakinėti iš tokių specialistų, kaip „Katino Dienos“ Vilniuje, bet restoranas šviežios ar atvėsintos neužsakinės per daug, nežinodamas, ar parduos; ir taip pasaka be galo.

Oto tartaras buvo geriausias patiekalas

Iškart pasakysiu, kad geriausias patiekalas buvo rūkyto oto tartaras (26 Lt) – mažytis užkandis, labai teisingos tekstūros ir kvepiantis rūkyta žuvimi ir vakarienėmis Nidoje, bet rafinuotame miestietiškame patiekime.

Kepti ikrai – bet daržovės tikrai prikapotos bet kaip. Tai ne restoraninis pateikimas.

Kepti uoto ikrai su salotomis (16 Lt) buvo sausoki ir sprangūs (nežinau, ar galima juos drėgniau paruošti, bet gal kažkaip reikia spręsti šią problemą, nes įsidėjus burnon, norisi tuojau pat nuskalauti vandeniu). Taip neturėtų būti. O dar nuvylė lyg kirviu, nedailiai ir bet kaip sukapotos daržovės – na, tiesiog nedailiai. Aš esu matęs šašlykinių, kur garnyrą paruošia dailiau.

Dorada atrodė geriau nei jautėsi burnoje.

Prie šviežių žuvų buvo įrašyta karališkoji dorada, atnešta atrodė puikiai – gražiai iškepusi, bet prėska, ir trūko tai žuviai būdingo riebumo, skonio gausos. Ji buvo šviežia, ne šaldyta, bet, garbės žodis, to šviežumo nesijautė – blankumas buvo kaip šaldytos, pavargusios, šaldytuvuose atkentėjusios žuvies. Turint galvoje, kad su garnyru (ant grotelių keptomis daržovėmis) ji kainavo visai nevaikiškus 66 Lt, nesijautė, kad pinigai gerai išleisti. Pagirti galėčiau tik pamarinuotas ir paskui ant grotelių pakeptas daržoves – sultingesnes, nei paprastai galima tikėtis. Geltonas padažas prie žuvies, šefo kūrinys, buvo ryškesnis ir keistesnis, nei paprastai būna padažai prie žuvies. Nesakau, kad blogai – tik kitaip.

Aš vietoje pagrindinio patiekalo nusprendžiau pasiimti patiekalą iš užkandžių meniu (mat esu iš prigimties nevalgus, pakramtau vieną kitą stiebelį, ir man gerai), tačiau jau tokį, kad būtų ką prisiminti: karališkąsias Senegalo krevetes su saldžiu čili padažu.

Senegalo krevetė yra dievų maistas: didžiulė, kaip agurkas (lėkštėje jų buvo tik dvi), tačiau čia ji buvo be sultingumo, ir tik vos vos su kvapo užuomina, lyg pjaustyčiau labai didelę krabų lazdelę. 69 litai už tokį drungną malonumą yra daug.

Prisiminiau, kai gyvenau Afrikoje, Ganoje, mano viešbučio ispanų restoranas siūlė visokius pusėtinai paruoštus europietiškus patiekalus, ir ten, be visko kito, būdavo fritto misto – šaldytuve skaistyklą praėjusios krevetės ir kalmarų žiedai, tas patiekalas buvo per šviesmečius nuo sumanytojo skonio, bet savaitgaliais kažko tokio norėjosi, kas primintų namus. Tai buvo kaip prausimasis duše, apsivilkus švarką. Nuvažiavęs prie Voltos upės ir nusipirkęs iš žvejų ten pat keptų žuvyčių, pajutau tąsyk šimtą kartų stipresnį skonio intensyvumą, nei tas šaldytuvu užmuštas viešbučio patiekalas prie viešbučio baseino.

Vynų pasirinkimas neblogas, tačiau nenuostabus. J.Moreau & Fils Chablis 2010 (120 Lt) buvo visas žalių antaninių obuolių ir agrastų skonio, bet Chablis minerališkumo, akmens laižymo pojūčio, man norėjosi stipresnio. O gal aš čia kabinėjuos?

Dviese sumokėjome 321 Lt. ir arbatpinigius. Jausmas toks, lyg būtų daug stengtasi, ir aptarnavimas puikus, ir ačiū Dievui neklausė po kiekvieno patiekalo „ar patiko?“, nes jeigu nepatiko, tai nejau taip ir sakysi, kaip čia atrodė.

Prie gretimo stalo sėdėjusios diplomatų žmonos anglės ir amerikietės kirto ir džiaugėsi, nors džiaugtis, atrodo, nelabai buvo kuo (kai pamatai Cezario salotas su pomidorais, tuojau norisi pykti, kaip ir pamačius, kad jos ne iš romaninių, o iš smulkiai pjaustytų aisbergo salotų – nes tada čia kokios nors kitos salotos, o ne Cezario) – restorane patogu sėdėti, gal su gera kompanija daug kalbėtis ir išgerti vieną, antrą, trečią taurę, vasarą tikrai jautiesi Europos viduryje, aplinkinių pastatų dideliuose languose atsispindi dangus, nudažytas besileidžiančios saulės, blizga Šv. Kazimiero bažnyčios stogai ir puošmenos. Bet ne dėl maisto, ne, tikrai ne dėl jo.

Antra vertus, tikriausiai (kaip sako kita Laukinių Žąsų apžvalgininkė), jei esi ne prie jūros, nėra ko Lietuvoje eiti į žuvies restoraną. Nebent nemėgtum žuvies ir būtum jai abejingas. Nes kai specializuotas žuvies restoranas vasarą turi trijų rūšių šviežią žuvį, o visa kita – šaldyta, kažkaip tatai neįkvepia.

Trys žąsys. Būčiau, gal būčiau davęs keturias, bet čia, kad jį kur, visgi Europos sostinės centras, pati širdis, ir reikalavimai didesni. Palangoje šis restoranas gautų keturias, bet ten jūra arčiau.

Žuvinė, Didžioji g. 31, Vilnius (J.Basanavičiaus g. 37A, Palanga). Tel. +370 682 19172. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 11:00 iki vidurnakčio. Sekmadieniais – nuo 11:00 iki 22:00