Dar yra sakoma „kaip probkė į orą“, bet negi kraupinsim nenormine kalba ką nors tokiame garbiame portale. Tebūnie kamštis.

Sulaukus vasaros, į Vilnių vėl grįžta – tik penkioms dienoms (na ir kas, kad penkioms, kitur irgi ne visada ilgiau būna), bet dideliu intensyvumu – Dinner In The Sky – pasikėlusių iki dangaus ponų ir drąsiųjų pramoga, kai susodintus prie didelio stalo 22 svečius bei aptarnaujantį personalą labai galingu bokštiniu kranu kelia virš Rotušės aikštės ir virš viso Vilniaus, ir, kol jie apsalę dairosi, garsūs šefai vaišina rinktiniais patiekalais (kugelių ir Kijevo kotletų neužsakinėti) ir aukštos klasės šampanu.

Kai aukštai pakyli, ir valgai aukštosios virtuvės patiekalus, ir gėrimas aukštyje turi būti aukštos klasės: pasirinktas garsiųjų šefų ir derantis prie lengvų, subtilių danguje pateikiamų patiekalų. Tai šampanas su raudona juostele, G.H.Mumm Cordon Rouge.

Brangioje pramogoje nepigus ir gėrimas: ne tik dėl rankomis skinamų vynuogių, ne tik dėl sudėtingos gamybos, bet ir dėl brangiausios pasaulyje vynuogynams skirtos žemės, kuri yra Šampanėje, Prancūzijos šiaurėje. Būtent G.H.Mumm šampano namai, kontroliuodami kokybę, pradėjo negirdėtą dalyką: supirkinėti ne vynuogių sunką, bet pačias vynuoges iš augintojų, kad geriau matytų, ką spaudžia.

Tas butelis, iš kurio pilamas gėrimas, miegojo ir nuolatinėje temperatūroje fermentavosi požeminėse olose – kurių bendrovė turi 25 kilometrus. Šis požeminis miestas, iškastas rankomis, buvo 70 metų trukęs projektas, ir dabar čia ilsisi beveik 25 milijonai butelių. Galėtų būti šventė visiems Lietuvos gyventojams, ir dar liktų svečiams.

G.H.Mumm Cordon Rouge buteliuose bręsta ne standartinius pusantrų metų, o pustrečių (jei šampanai pažymėti metais, o taip būna tik tada, kai derlius ypatingai vykęs, jie brandinami penkerius metus). Kol šampanas bręsta, gamintojai siuntinėja gėrėjams naujienlaiškius, kuriuos galima užsiprenumeruoti ir neatsilikti nuo naujienų.

Maždaug toks vaizdas ir pro mano kambario langą.

Taigi toliau apie kilnojimą virš Vilniaus.

Iš apačios pavydžiai žiūri pasilikę ant žemės mirtingieji, fotografuoja ir įkėlinėja nuotraukas į socialinius tinklus, o viršuje pakilę į padanges olimpiečiai (ta prasme, kad pakilę, kaip Dievai, į Olimpą) įnirtingai fotografuoja vieni kitus, kad taip pat galėtų pro Feisbuką ir kitur prasinešti kaip pro Palangos jūros tiltą, pasirodyti ir pasipasakoti, kaip čia buvo, ir ką jie matė, ir ką jautė.

Tai toks įvykis, apie kurį paskui kalbama savaitę, o gal daugiau.

Nes Dinner In The Sky vyksta tuomet, kai jau būna nurimusios Eurovizijos aistros, ir žmonės pasiruošę naujoms aistroms, ir Vilnius dalinasi į tuos, kurie buvo pakilę ir tuos, kurie nebuvo. Čia jums ne kokia nors Božolė šventė rudenį, kur už dvidešimt litų ateina kas netingi: čia ir litų daugiau reikia, ir drąsos.

Naudodamasis proga, prisiminsiu, kad praėjusiais metais, kadangi šiek tiek baisoka aukštyje, specialiai atsisėdau ant kampinės kėdutės, arba, tiksliau sakant, krėslo. Ne tam, kad niekada neištekėčiau (kaip sakoma Lietuvoje ir kitose jurisdikcijose, kur tiki prietarais: jei ant kampo sėsi, tai vestuvės – ne tau), o todėl, kad kampinė kėdė yra pati baisiausia, mat pažvelgus į šoną, kur nėra nieko, yra tikrai gana daug tuščios erdvės. Iš tiesų, net 40 metrų tuščios erdvės. Apie tai tuomet rašiau čia.

2012 metais mes šito renginio niekaip negalėjome aplenkti ir iš kulinarinės pusės: Laukinėse Žąsyse tąsyk rašė Miglė Makauskaitė, įvertinusi priešpiečius penkiomis žąsimis iš penkių ir gėrimais aptarnauta Narimanto Miežio, geriausio tų metų Lietuvos someljė ir štai visai neseniai vėl laimėjusio aukščiausią 2013 metų prizą.

Didelio greičio ir aštrių pojūčių (tai būtent iš jų butelių raudonomis juostelėmis, cordon rouge, yra laistomi Formula 1 nugalėtojai) šampanas, G.H.Mumm čia tinka daugeliu prasmių. Tiems, kas greitai galvoje surakina įvairias asociacijas, cordon rouge primena Le Cordon Bleu, didžiausią pasaulio viešbučių ir kulinarijos mokyklų tinklą (ir ten, ir ten juostelė). G.H.Mumm stilius yra citrusinis gaivumas, ir jei įsivaizduosite aplink didžiulę oro erdvę, karštą vasarą ir Senamiesčio stogus apačioje, tai derinys prie nuotaikos bus būtent toks, kokio reikia.

Kai aš kėliausi į aukštybes, tai šampano dvi ar trys taurės labai padėjo apraminti nervus nuo tų pačių aukščių. Nes tik atrodau šaltas, kaip agurkas, o iš tikrųjų ne visai. Žinoma, seno šampano niekas neatidarinės danguje tuo senuoju, nuo Napoleono laikų likusiu būdu: kam pasiseks, pasidžiaugs tuo žemėje.

Čia tik mums atrodo, kad išsidirbinėjimo viršūnė yra pokštelėjimas į lubas, ir kad kamštis sudaužytų nors vieną stiklą sietyne. O ne. Čia tik pigios plikbajorių pramogos, kurioms vieta ten pat, kur ir „tarybiniam šampanui“ ir baltos mišrainės bliūdeliui.

Visų atidarinėjimų viršūnė yra la sabrage, nukirtimas kardu, arba sabražas. Tegul ir yra specialus kardas būtent šiam darbui, kas man yra dekadanso apoteozė – maždaug kaip specialus kirvukas Kalėdų eglutei miške nukristi – bet galima juk apsieti bet kuriuo kardu, kurių kiekvienas namie turi bent po kelis; neturint kardo, galima pasiskolinti iš muziejaus.

Tai atrodo kaip rizikingas užsiėmimas, bet iš tiesų ne toks jau ir sunkus: beveik gulsčio butelio, nuo kurio nuimta vielutė ir blizgutis, kaklu staigiu judesiu greitai nuslysta kardas ir trenkia bukuoju galu po kamščiu, kur yra kaklelio rievė ir pati silpniausia butelio vieta. Kamštis nulekia su kakleliu, šiek tiek išsipylusio šampano nuplauna kelis stiklo trupinėlius, jei tokių ir būna, ir tada jau gėrimas pilamas į taures.

Keturiasdešimties metrų aukštyje virš Rotušės aikštės niekas, žinoma, kardais nesišvaistys, ir buteliai bus atkemšami tyliai. Be to, siautėjant ir ekstravagantiškai laistant auksinį gėrimą, iš didelio aukščio tas kamštis galėtų užgauti ne tik viršuje kyburiuojančius, bet ir pataikyti į ką nors, kas žemėje, ir sukelti papildomą pavydą. „Tie ponai viršuje į mus kamščius mėto!“. Tai blogiau, nei numesti netyčia kokią bandelę.

Dabar rašiau, rašiau straipsnį ir pradėjau pavydėti pats: pirma galvojau, kad, kai tik tie stalų kilnotojai su bokštiniu kranu atsiras Vilniuje, aš sėdėsiu apačioje ir ką nors gerdamas žiūrėsiu į juos iš apačios. Dabar jau norisi ir pačiam užsikelti, jei dar gausiu bilietų, ir dar kartą žiūrėti iš viršaus į miestą kaip į žemėlapį, į visus tuos rudus ir oranžinius stogus, kurie, žinokite, yra tiksliai tokie, kaip nupiešti 100 litų banknoto reverse. Aš ant šimto litų reverso esu radęs ir savo namų kiemą Bernardinų gatvėje, taip kad prašom.

Didžioji gatvė, bėgdama link pilies nuo Rotušės aikštės link pilies ir Arkikatedros, susiaurėja kaip šampano butelio kaklelis. Pasistenkit, ir pamatysite. Nuotrauka: Google Earth.

Žinoma, galima Senamiestį labai gerai apžiūrėti ir iš Šv.Jonų bažnyčios varpinės (tik putojančių gėrimų jums ten neštis ir vartoti niekam neduos), tačiau prie Rotušės išplatėjanti Didžioji gatvė, iš jos į šonus bėgantys gatvelių spinduliai ir tolumoje Gedimino pilis sudaro būtent tą miesto ašies įspūdį.

Žiūrint į Didžiąją gatvę, kuri susiaurėja ir nubėga žemyn Pilies gatvės link, piešinys labai panašus į butelio siluetą. Atsitiktinumas? Nemanau.

Andrius Užkalnis

—

Mumm Cordon Rouge, Lietuvoje iš geresnių parduotuvių, 140-170 Lt. už 0,75 l. butelį. Gelsvo aukso spalva su žalsvumo atspalviais, gaivūs citrinų, greipfrutų, persikų, abrikosų ir ypač antaninio obuolio kvapai, su vanilės ir sausų vaisių užuominomis. Skonis burnoje – vaisiai ir karamelė, stipri, gaivi rūgštis, ilgas poskonis.

Dinner In The Sky Lietuvoje 2013 metais nuo gegužės 28 d. iki birželio 1 d., Rotušės aikštėje.

Sakykit man ką norit, bet kai p. Smetonienės chebra smūčius užvadino putra arba glotnučiu, kikenau.

Man, tiesą sakant, vienodai paišo, kaip jie ką užvadino, nes mieste dabar paliubomu yra bardakas – vieni juos (smūčius) vadina kokteiliais, kiti – tirštomis sultimis, o treti, jei paklausi, kur Vilniuje gauti smūčių, siunčia pas rožinius pieno kokteilius. Žodžiu, su terminologija yra blogai.

Diskleimeris paprastas – nemėgstu mitybos dogmų ir dietų, paskutiniu metu it kulkosvaidžio pasiutpolkė trypiančius pagrindinių portalo puslapių antraštėse. Bunkė tą, Renata aną.

Istorija: pagalvojau, kad būtų fainai pasiruošti naujam kaitų (taip, čia tie jėgos aitvarai, parašiutais kartais vadinami) sezonui – atsikratyti sukauptų riebalų, detoksikuotis, na, ir išvengti Užkalnio likimo, kai komentatoriai rašo “storas paršas vėl nesąmones rašo”. Tada einu kur nors kamputin ir pasikūkčiodamas skanuoju jų IP, idant kada nors mano kerštingos rankos pasieks ir juos.

Sakau, turėtų būt fainai smūčius pamėginti. Gūglinu, šviečiuosiu, skaitau apie blenderius, daržoves, turinčias daugiausiai baltymų, apie angliavandenių minimalias normas, žodžiu, praleidžiu net kelias valandas savišvietai ir receptų apžvalgai. Padarau. Skanu! Po savaitės tokių pusryčių savijauta gera, kilogramai eina lauk, galvoju, pamėginsiu tokio maisto gauti ir mieste.

Taigi, pagaliau artėju prie to, ką noriu pasakyti. Brausinu miestą. Iš pradžių internete, tada gyvai. Vėliau parašau savo feisbuko draugams – gal kas žino, kur Vilniuje gauti smūčių. Praleidžiu pro akis (arba žiauriai sugėdinu) pieno kokteilius siūlančiuosius, kantriai išklausau kitus ir tokiu būdu turiu tris vietas:

RAW42

Gražiausiai prižiūrėta vieta, lokacija irgi ok – jei važiuojate pro šalį, galite stabtelti, automobilį pastatyti rasite kur, greit pribėgsite prie baro, užsisakysite ir… na, teks palaukti pusvalandį savo glotnučio. Gal čia tik tądien ir man, nežinau. Pamėginsiu dar ir dar kartą, aš atkaklus, tačiau susierzinau, žinokit, “ant rimtųjų”.

Ten visokie žinomi žmonės ateina, perka ne už dešimt ir dvidešimt litų visokius žaliavalgiškus sausainius, duonas ir kitus daiktus, prie stalų sėdi pora prisižiūrėjusių Balzako amžiaus moterėlių, naviguojančių savo S3 ir i5, žodžiu, gražu. Noris jau pamiršt savo 12 Lt už standartinį “kokteilį” ir eit tolyn, bet kur? Na gerai, palauksiu. Skonis – puikus, tiesą sakant. Gėriau “Imbierinę braškę”, be daržovių, nes jau buvau pavalgęs. O jei taip būčiau sugalvojęs, būtų bėda – mačiau belaukdamas, kaip mergina prašė pakeisti kažką kažkuo, personalas pasimetė.

Dar blogiau, kad anapus baro dirbantys jaunuoliai atrodo, lyg jiems vietoj bonuso duoda lėtinančių smegenis ir raumenis vaistukų. Jie mandagūs, ir paslaugūs, tačiau beviltiškai lėti ir be iniciatyvos, o kur dar pasiguodimas gražia suvalkietiška tarme “pažiūrėk, aš dar tris kokteilius turiu padaryt, negaliu tau padėti dabar, matai gi”.

3 žąsys, už nemokėjimą tvarkytis su laiku ir srautu ir fantazijos trūkumą. Pašalinus šiuos trūkumus, žasų inspekcija žada reikalus koreguoti.

Raw42, Rūdininkų 12, Vilnius. Tel. +370 659 68545. Tinklalapis. Facebook profilis. — — —

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 20:00 val., šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 20:00 val., sekmadieniais – nuo vidurdienio iki 18:00 val.

Jis visada tuščias. Specialiai dabar einu dažnai pro šalį, vis pasidairau, kas ir kaip, bet jis neužsipildo, nors tu ką. Meniu taip pat turi visokių šaltibarščių (jie be pieno produktų, reiks kada pamėgint), duonos, sausainių ir sulčių bei kokteilių. Neradau nieko savo ideologijai – bent viena daržovė ir tada jau vaisiai. Kita vertus, smagus kivių smūtis buvo pats tas. Įveikiau kartu su juoda kava sau pietums – ir skanu, ir viskas puikiai. Ar užteko? Man užtenka, nežinau, kaip jums.

3 žąsys. Kiviai sutrinti su keliom kitom uogom – ok, bet kažko itin svarbaus tam smūčiui pritrūko – 200ml/12Lt, tai net ir šaukštelis ilgu kotu situacijos negelbsti

RawRaw, Totorių g. 3, Vilnius. Tel. +370 699 52022. Tinklalapis. Facebook profilis. — — —

Nuo pirmadienio iki šeštadienio – nuo 11:00 iki 22:00 val., sekmadieniais – nuo 11:00 iki 18:00 val.

Ponia Teresė iš Rosvaldo sulčių parduotuvės

Ponia Teresė, dirbanti ūkininko Rosvaldo sulčių parduotuvėlėje. Vienuolio g., vidurys (nuo Gedimino pr. leidžiantis žemyn, link upės). Pati geriausia, mieliausia vieta man. Dėl kainos/kokybės santykio ir neišsikalinėjimo ten, kur nereikia. Aišku, reikia priprasti prie klijonkės ir betarpiškos Teresės bei jos patarimų, bet tai, ką aš gaunu (o gaunu 500ml indą už 5Lt) – moliūgo, agurko, obuolio ir kitų lietuviškų vaisių ir daržovių smūtį, kuris yra beprotiškai skanus, sveikas, o man jo teikiamos energijos užtenka daugmaž trims valandoms. Lyginti interjerų nėr ko, skirtingos dimensijos, geriau lyginkim turinį – smūčius.

Keturios žąsys. Ne dėl interjero – ten tik užeit reikia ir greit pasiimt, ko užsukai. Dėl skonio, neribojamos fantazijos, lankstumo, sveiko požiūrio į šviežumą ir kainos/kokybės santykį.

Dabar esu lengvai pasimetęs kaip koks Pojavis po Eurovizijos – pats išmokau pasidaryt sveikesnį ir geresnį maistą nei dvi vietos iš trijų. Tai kaip čia dabar gaunas, neštis slovikėlį darban?

Žinot ką? Žiauriai trūksta vietų, kur daromi smūčiai. Čia toks wink wink startuoliams. Duosit paragaut – jei patiks ir nenutręšit kaip RawRaw, perku abonementą iškart!

[Kontaktai bus pateikti prie progos - redakcijos pastaba]

— — — —

Andrius “Bruno” Rimkūnas yra jėgos aitvarų instruktorius. Jis gyvena prie Vilniaus.

Žodis aludė sovietmečiu turėjo gana neigiamą reikšmę – dažniausiai tai būdavo smirdanti, blankaus apšvietimo, pagyvenusių vyrų skylė, kur rinkdavosi barzdočiai per trisdešimt ir gerdavo pigų (dažniausiai žigulinį) alų bei užkąsdavo irgi negudria užkanda: pastovėjusiais virtais žirniais arba apetito nekeliančia kepta duona. Alaus rūšių pasirinkimas būdavo maksimum tarp trijų rūšių, panašūs reikalai būdavo ir su maistu, todėl daugelis lankytojų ateidavo su savo trilitriniu stiklainiu ir nešdavosi gėrimą namolio.

Tačiau laikai pasikeitė ir tokios vietos kaip Alaus studija, kurią aptarinėsime visai netrukus, visiškai reabilituoja aludės sąvoką – miegamąjame rajone, kurį vadina Šiaurės miesteliu, 2010-ųjų metų pradžioje įsikūręs alaus baras kviečia ne tik rinktis iš daugiau nei dvidešimties rūšių importinio alaus ir tiek pat variantų užkandžiams, tačiau siūlo ir gausybę kitokių patiekalų: devyni variantai burgerių, kepsniai, midijos ir taip toliau. O ir interjeras jaukesnis už Alaus namus, mat skiriasi ideologija – jei pastarieji labiau orientuojasi į studentus ir save pozicionuoja kaip grynai lietuviška vieta, tai Alaus studija nesibaido savo svečiams siūlyti kosmopolitišką užkandą (armėniška basturma, french fries, kinietiški suktinukai, rusiška silkė su bulvėmis) ir užsienietišką alų.

Pastarojo pasiūla čia maloniai, lyginant su kitais Vilniaus barais, maloniai nustebina: šalia banalių Amstel, Heineken, Stella Artois lagerių, Guinness stauto ir Hoegaarden kvietinio bei stipresnių Grimbergen su Leffe, čia siūloma tokių akį ir skrandį džiuginančių rūšių kaip vokiškas Erdinger (ne tik įprastas šviesus, bet ir tamsus!), šviesus ir tamsus Budweiser, galų gale ir šviesus/tamsus Nymburk ir dar daug kitų. Be to, meniu ant sienos išrašytas gana logiškai: ne tik surikiuojant alaus markes į stulpelius pagal rūšis, tačiau ir naudojant spalvinį kodavimą. Baltas lentelės kraštelis – kvietiniai, geltonas – lageriai, rudi – tamsūs.

Kitaip sakant, alaus asortimentas ne tik solidus, bet ir vizualus – patogiau išsirinkti. Beje, Alaus studija ne tik pilsto alų į litrinius bokalus, tačiau siūlo ir sidrą, be to turi ir neblogą stipriųjų gėrimų pasirinkimą. Nors, deja, be Grey Goose, tačiau bala nematė tos brangiosios degtinėlės, tiek jau to, skaitytojau, mes nukrypom į šalį!

Dar net nepriėjus geltonų plytų pastato su rudu nuožulniu stogu, kuriame įsikūrusi Alaus studija ir šalia kurio žiemą kėpso sniego pusnys, šiltuoju metu laiku kieme pasitinka tradicinis, nedidelis vokiško stiliaus alaus sodelis. Žinote, visos tos medinės tvorelės, stalai, suolai ir stogeliai bei medžių kaimynystė. Iki bavariško paveikslo lieka visai nedaug – akmenukų ant žemės, aptarnavimo prie stalo, daugiau žalumynų, tam tikrų patiekalų ir paprotinės teisės valgyti savo atsineštus valgius. Nors, žinoma, šiais laikais tai ne taip ir svarbu.

O svarbu tai, kad žengus į vidų nuo eklektikos raibsta akys – futbolo komandų puodelių kolekcija, įrėmintas alaus padėkliukų rinkinys, šviečiančios reklamos, ant sienos pritvirtintas motociklas ir po juo stovintis pianinas, visokie senoviniai daiktai, dekoratyvinės lentelės ir, žinoma, daugybė alaus kranų bei kitokios atributikos. Minutėlei pasirodo, kad čia ne alubaris, o muziejus – yra į ką pažiūrėti. Ant lubų lietuviški sovietmečio laikraščiai, ant palangių įvairiausios knygos, ant sienų visokie plakatai ir užrašai. Virš baro netgi didžiulis anuometinės Lietuvos liberalų sąjungos (LLS) varpas pakabintas! Iš kur aludė jį gavo – šių eilučių autoriui lieka paslaptis.

Kalbant toliau apie Alaus studijos vidų galima konstatuoti, jog įsikūrė ji taip, jog geriau ir patogiau net nesugalvotum. Kiekvienas lankytojas, atėjęs į šitą „studija“ pavadintą alubarį, norom nenorom mato kaip barmenai nuolat pila alų, svečiai mėgaujasi alumi ir sočiai užkandžiaudami klega tarpusavyje, o ant sienų nuo įdomiausių daiktų beveik nelikę vietos. Bet tai dar ne viskas, anaiptol ne viskas. Nes svečias, užlipęs laiptais į viršutinį Alaus studijos aukštą, pamato Velux stoglangiais išraižytą salę, užimtą foteliais, minkštais kampais ir sofomis. Patogiai įsitaisius ant tokios, po to net pižoniškai tingisi kur nors keltis. Paprastai sakant, jauki vieta.

Kita vertus, Alaus studijoje yra ir nelabai malonių momentų. Vienas jų – nors šioje vietoje kolektyvas pagaliau išmoko pilstyti alų nebenaudojant tos gėdingos „šaukšto“ technologijos, tačiau akivaizdu jog darbuojasi ne iš malonumo ir tai klientams jaučiasi. Tai pastebėjau ne tik aš, nes buvau ten ne kartą ir su skirtingais žmonėmis.

Vieną vakarą aptarnaujančiai jaunai merginai uždaviau klausimą apie alaus pasirinkimą, į kurį ji net nesugebėjo aiškiai ir rišliai, informatyviai atsakyti. Idėja pilstyti daugybę užsienietiško alaus rūšių yra gera, tačiau tik tokiu atveju, kai tai daro žmonės, turintys supratimą apie savo parduodamą produkciją. Priešingu atveju rezultate gauname Alaus studiją. Ilgokai tirpstančias eiles ir padavėją, pro lankytojus besibraunančią ne su maloniu ir įprastu tokiais atvejais žodeliu atsiprašau, tačiau imperatyviai rikčiojanti atsargiai!! Ne, mergužėle, atsargi turi būti būtent tu (o ne aplinkiniai), jei nenori kad koks jaunikaitis šonu neužkliudytų tavo nešamų bokalų ir kalmarų žiedų su padažu. Vis dėlto, čia ne Brasserie de Verres en Vers ir servisas labiau orientuotas į pilnamečius, bet ne suaugusius.

Ragavau Alaus studijoje ir kepintos duonos, kuri čia parduodama už įprastus 6-7 litus. Skonis, turiu pasakyti, net iš tolo negali pakonkuruoti su pavyzdine „Alaus namų“ duona. Ir reikalas čia ne tik senstelėjusiame pigiame rapsų aliejuje, ne tik duonos rūšyje (pigi, pastovėjusi šviesi duona), bet ir tame kad iškepta buvo truputį per mažai, nelabai paskrudusi ir traški. Sprendžiant iš to, jog teko dalį jos palikti ant lėkštutės net nepalietus, nebuvo labai gardi. Žodžiu, tikrai yra kur tobulėti su šiuo tradiciniu Lietuvai alaus užkandžiu.

Alaus studija yra aiškiai ne iš tų vietų, dėl kurių būtų pasilikti Vilniuje nakvoti ar kurioje būtų kažkas revoliucingo. Bet užtat ši aludė puikiai keičia Šiaurės miestelio landšaftą, o tai jo gyventojams kur kas maloniau, nei koks naujai atsidaręs ir visiems įprastas čiliakas ar banalius cepelinus su šaltibarščiais siūlanti valgykla. Viena vertus, geografinė vieta ne vietiniams  nelabai patogi (nes vairavimas ir alkoholis, kaip jūs puikiai žinote, yra visiškai nesuderinami dalykai), kita vertus, atmosfera pas juos nebloga ir interjeras priima svetingai – ypač kieme ir antrąjame aukšte.

Dėl visų aukščiau išklotų argumentų šią vietą vertinčiau trimis žąsimis.

—

Augustas Didžgalvis yra fotografas. Jis gyvena Vilniuje.

—

Alaus studija, S.Žukausko g. 20, Vilnius. Tel. +370 685 60885. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 01:00, penktadienį – nuo vidurdienio iki 02:00, šeštadienį – nuo 14:00 iki 02:00, sekmadienį nuo 14:00 iki 23:00.

Trattoria di Ravello – turistams tai eilinė Senamiesčio vieta, vietiniams irgi.

Ravello yra fantastiškas miestelis netoli Neapolio, aukštai ant kalvos, kur važiuoja turistai. Pro medžius matosi smaragdinė jūra. Trattoria di Ravello yra italų restoranas vienoje iš labiausiai matomų sostinės vietų – Pilies gatvėje, kur irgi eina turistai, nors ne vien jie. Pažiūrėkime, kaip jiems sekasi.

Italų virtuvei Vilniuje pasisekė labiau, nei daugeliui kitų: nors, žinoma, autentiškam valgymui pačioje Italijoje retai kas sugeba prilygti, bet atotrūkis tarp to, kas turėtų būti, ir lietuviškos interpretacijos dažnai nėra nepriimtinai didelis.

Vaizdas pro langus ir gausūs staleliai lauke – vienas privalumų.

Trattoria di Ravello man atrodo esanti daugiau sezoninė vieta: žiemą, kai Senamiestyje sniegas ir ledas, tas restoranas dažnai bado akis laisvais staliukais. Užtat vasarą, kai lauke yra terasa, ir kai nuo keliautojų grupių niekur nepasislėpsi, ir kai praeivius linksmina žinomi miesto personažai – skrybėlėtoji elgeta Rožė, kunigaikštis Vilgaudas su pypke, trimis kalbomis dainuojantis barzdotas diedukas, kurio vardo niekas nežino, ir tris akordus brazdinantys studentai, kuriems moka ne už gražią muziką, o iš gailesčio, čia nuolatos daug lankytojų.

Tiesą sakant, daug lankytojų ir kitose, tinklinėse, centrinės Senamiesčio gatvės užeigose, regis, nepriklausomai nuo jų patiekalų kokybės ir aptarnavimo greičio. Tačiau Trattoria di Ravello nesiūlo nei akcijų kuponų, nei ryškių plakatų su pigiomis picomis ar didžkukuliais lange. Čia tik solidus, sunkus meniu ir aplinka, kuri yra labiau klasikinė, nei įsimenanti: medžiu išpuoštas baras ir gelsvos, itališkiems restoranams būdingos, sienos. Viduje daugiau užsieniečiai, nei vilniečiai. Iš sėdinčių atrodo, kad jie čia užsuko atsitiktinai, nes ėjo pro šalį ir buvo išalkę.

Žuvienė nebuvo tiršta.

Užėjome pietums. Žuvienė su pomidorais (7 Lt) buvo sodri, nors nepasakytum, kad tiršta. Ji buvo pagaminta sultinio pagrindu. Italijoje žuvienės būna įvairaus tirštumo, kai kur tiesiog šaukštas stovi pomidorų masėje, tai čia turbūt lengvesnis variantas, galbūt arčiau lietuviškojo sriubos supratimo. Patiekalas nėra išskirtinis, bet kritikuoti jį nėra už ką.

Paprastos itališkos salotos iš mocarelos, pomidorų ir kumpio stokojo itališkos mocarelos.

Mocarela su pomidorais ir vytintu kumpiu (27 Lt) yra, rodos, dažniausiai pasitaikantis italų užkandis visuose tos virtuvės restoranuose visame pasaulyje. Kumpis tvirtas ir kvapnus, žaliojo bazilikų ir aliejaus padažo, (pesto) nepagailėta, tačiau mocarela, deja, tik lietuviška. Mums norėtųsi, kad šis sūris, kurio lietuviai žmoniškai nepagamina ir vargu ar kada pagamins, bent jau nepigiame italų restorane būtų itališkas, net jei tokio šviežumo, kaip prie Vezuvijaus, mes ir neprašysime.

Spagečiai su voveraitėmis buvo skanūs, bet gana riebūs.

Spagečiai su voveraitėmis (23 Lt) buvo teisingo kietumo, ir pirmieji patiekalo kąsniai buvo puikūs, palaimingai tiršti ir kvapnūs. Tačiau toliau valgant pasijuto – per riebu, pernelyg pritaikyta lietuvių skoniui. Gal, kai už langų šalta žiema arba ledinis pavasaris, tokį patiekalo sotumą galėtum pateisinti, tačiau kai lauke jau saulėta ir šilta – nelabai. Geras patiekalas, bet jo norėtųsi lengvesnio.

Salotos su vištiena – gausios, gal labiau amerikietiškos dosnumo tradicijos dalis.

Vištienos ir avokado salotų (29 Lt) porcija buvo didžiulė, bet patiekalui trūko dermės: grūdėtoji varškė nederėjo prie avokado ir vištienos, o padaže buvo per daug aliejaus, ir paties padažo galėjo būti dvigubai mažiau.

Picos tešla galėjo būti geriau iškildinta.

Pica su ančiuviais, vidutinio dydžio (25 Lt), atrodė ir kvepėjo įspūdingai, man jau net ir širdis susileido (pagaliau radau dar vieną neblogos picos vietą Vilniuje!) ir pado konsistencija buvo artima norimai – pirmieji kąsniai buvo gardūs, tačiau akmeninis sunkumas po valgio ir toks įspūdis, lyg būtum prarijęs švino balioną, verčia manyti, kad įvyko neretai pasitaikanti klaida: tešla nebuvo iki galo iškildinta, ir mielės toliau siautėjo pilve.

Trattoria di Ravello negaliu skirti daugiau dviejų žąsų iš penkių: nors restoranas nėra netikęs, švaru ir jauku, ir aptarnavimas kompetentingas, tačiau pati vieta ir kainų lygis (16 Lt už 0,75 Lt butelį mineralinio vandens yra nemažai, daug kur žmonės tiek sumoka už visus dienos pietus) įpareigotų pasistengti žymiai labiau. Restoranas, be jokios abejonės, turės daug lankytojų visą vasarą, tačiau nežinau, ar daug bus tokių, kurie iš toliau čia pakartotinai atskubės dėl išskirtinio maisto.

Trattoria di Ravello, Pilies g. 18, Vilnius. Telefonas: +370 698 80098. Facebook profilis.

Kasdien nuo 10:00 iki 23:00 val.

Utenos alaus gamintojai pakvietė mane į Uteną. Jie perskaitė, ką aš rašiau apie jų naują „skaidrios kokybės“ kampaniją (rašiau iš esmės teigiamai, nes aš esu už tai, kad šiuolaikinė aludarystė būtų greta barzdotų kaimo diedelių ir jų paklypusių stūbelių gamybos, o ne prieš ją).

Aš žinau, kad totalios pergalės prieš snobus ir tipo žinovus niekada nebus. Dabar aš paskelbsiu straipsnį, ir vis tiek rašys, kad Utenoje ir Švyturyje ir visur kitur yra myžalo skonio alus, nes taip reikia sakyti.

Nesvaikite, čia tik tuščius laiko ant saulės.

Kad jau vėl apie juos kalbam, nepamirškime paminėti ir komiško aspekto, kuris buvo pastebėtas ne mano. Jei jūs sakote, kad „alus kaip myžalas“, pasipasakokite, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su šlapimo organoleptinėmis savybėmis?

Kiek jo išgeriate per savaitę? Ragaujate vieni ar su draugais? Renkatės jį kasdieniam ar šventiniam stalui? Kokią renkatės optimalią šlapimo patiekimo temperatūrą ir prie kokio maisto derinate?

Papasakokite, mums viskas įdomu.

Grįžtant prie snobų, aš nesiekiu totalios pergalės. Aš noriu, kad dideli ir galingi gamintojai nebūtų nebaudžiamai demonizuojami ir kad kalbėjimas apie alų nebūtų aplipdomas įkyriom mantrom apie high gravity (high gravity istorija yra nauji alaus milteliai, tas pats išpūstas burbulas iš nieko, po to seka istorija apie tai, kaip po gero alaus gamybos vamzdžius išplauna ir tas pamazgas į butelius išpilsto – tamsuoliams visą laiką reikia sąmokslo teorijų apie atominės pavojų, žydų bankininkus, skalūnų dujas, Kubiliaus praskolintą šalį).

Aš dar daugiau rašyčiau apie modernaus alaus heiterius, jeigu apie juos būtų daug ką rašyti, bet jie yra visą laiką tokie patys, iš jų nieko naujo neišgirsi. Jau esu sakęs: jie mieliau kalba apie tai, ko jie negeria.

Būna toks vyno pažinimo lygis, jis yra labai žemai apačioje, kai šiek tiek prakutę vyno gėrėjai, nusipirkę kelis butelius vyno už 40 Lt., nuo to momento nepailsdami visiems praneša, kad jie „aišku šeneto negeria“. J.P.Chenet, kurį jie anksčiau mielai pirko, o dabar nė pirštu neliečia (ir turi mums apie tai pranešti) yra vyno prekės ženklas, didžiausias Prancūzijos vyno eksportuotojas, parduodantis virš 64 mln. butelių per metus, arba, jei skaičiuosim kitaip, po 2 butelius per sekundę.

Turiu įtarimą, kad aršiausi aiškintojai apie alų iš miltelių slapta jaučiasi labai negerai, nes juk visą gyvenimą gėrė ne tai, ką dabar norėtų papasakoti labai išmanantiems bičiuliams, nes labai išmanantiems bičiuliams galima išdidžiai pasakoti tik apie produktus, kurie yra tokie rinktiniai, kad apie juos niekas nėra girdėjęs.

Utena kaip small town America

Jei tikitės, kad dabar čia bus ataskaita apie tai, kaip alų verda Utenoje, su nuotraukomis iš viso technologinio proceso, tai jūs klystate. Taip, aš pamačiau viską, ragavau salyklo ir apynių (aš jiems sakiau – karamelinį salyklą reikėtų pakuoti į maišelius ir pardavinėti, kaip saulėgrąžas arba bulvių traškučius).

Paragavau būdamas kelias rūšis (tiesą sakant, vos lūpas pamirkiau, nes reikėjo juk likti blaivam, kad galėčiau vairuoti atgal į Vilnių), bet aš ne blogeris, kuris jums rašys ataskaitas.

Naudodamasis proga, priminsiu, kad taip pat nedalyvauju renginiuose beigi degustacijose, skirtose vadinamiems “blogeriams”, nekviečiu į namus jūsų išskirtinių razinų ir aromatizuotų muilų pavyzdžių pakaštavojimui irgi beigi taip pat nevaikštau į smagius vadinamųjų “blogerių” renginius (netgi ir pas ministrus), visų pirma todėl, kad nėra tokio dalyko, kaip “blogeris”, o juo labiau tai nėra gyvenimo būdas ar profesijos aprašymas. Savo laiku, prie visos savo pagarbos ir paramos konservatoriams, nėjau net į vadinamųjų “blogerių” susitikimą su tuometiniu premjeru Audrium Kubilium, nes neinu į nieką, prie ko yra žodis “blogeris”.

Dar daugiau: jei norite išgirsti iš manęs kokios nenorminės leksikos savo adresu, palyginkite, sugretinkite arba dar kaip nors priskirkite mane prie “blogerių”, labai didelė tikimybė, kad jums pasiseks ir pateksite į negrįžtamos anatemos teritoriją.

O dabar grįžkime prie temos.

Basanavičiaus gatvė Utenoje, kur Aukštaitija atrodo kaip small town America

Ta Utenos pusė, kur Basanavičiaus gatvė nueina į rytus ir prasideda Pramonės gatvė, atrodo keistai kaip small town America. Aš nuvažiavau į Statoil degalinę, apsidairiau aplinkui, ir ten viskas atrodė kaip Webster Springs, West Virginia, arba Barstow, California.

Ta pati didelė erdvė, kažkokia ramybė, neskubantys žmonės ir pramoninio gyvenimo jausmas.

Nežinau kaip, bet aš dažnai aplink save matau vietas, į kurias aš ilgiuosi grįžti. Būna žmonių, kurie gerai mato panašumus tarp žmonių. Aš matau panašumus tarp vietų ir vaizdų. O gal aš pats susikuriu sau vaizdinius aplink save, kad būtų linksmiau.

Reading, Berkshire, kur man priminė apie Kauną

Kai aš gyvenau Reading, Berkshire, kuris yra prie Londono, tai mieste buvo tokia vieta (parodyta aukščiau), kuri man kažkodėl priminė Kauną ir ten esančią Minties Rato Gatvę (žemiau). Tai aš vis apie tai galvodavau, kai savo gyvenimo Anglijoje pradžioje neturėjau automobilio ir važinėjau į darbą autobusu.

Kaunas, Minties Rato gatvė

Sėdėdavau antrame aukšte ir laukdavau, kol privažiuosim prie tos vietos, kuri man primena Kauną.

Visokie skoniai

Pačioje gamykloje pamačiau tai, ką ir tikėjausi pamatyti, gal tik dar labiau, negu tikėjausi, nustebino ir pradžiugino preciziškas požiūris į viską, tvarka ir dar – labai didelis asortimentas, kur kiekvienai alaus rūšiai sava receptūra, ir jie ten viską iki smulkmenų surašę, ir tikrina ir tikrina ir tikrina. Jeigu kažkam atrodo, kad visos rūšys vienodos, ir tik išpilsto viską į skirtingus butelius, tai galvokit toliau, aš iš tiesų jums nepadėsiu.

Tiesą sakant, dar prieš Utenos aplankymą aš buvau namie pats padaręs neorganizuotą degustaciją pagal savo supratimą, bet čia buvo su rodymo specialistu (Jonas Lingys ten jau įpratęs viską rodyti, jis vadovauja aludarystės pažinimo centrui) ir daryklos bosu Marium Šveistriu, tai čia buvo viskas naudingiau. Pilsneris skiriasi nuo Classic, o dar yra tas su skaidria etikete, techniškai turėtų vadintis turbūt Utenos Utenos. Šiaip jau, rimtai, jeigu nuo modernių alaus rūšių kam nors yra bloga (o bloga, kaip galima išgirsti, yra daugeliui, nes jie negali nustoti kalbėti), tai zyzloms reikėtų gal tiesiog jas pamiršti ir negadinti visiems nuotaikos ir neteršti eterio.

Čia matosi filtravimas. Filtravimas arba pasterizavimas nėra blogybė, net jei jūs taip manote.

Jūsų niekas neverčia gerti nei Utenos, nei Švyturio, nei Budweiser (taip, man patinka ir amerikietiškas Budweiser, jei kas nors abejojote), jūs jį galite visiškai ignoruoti. Aš, pavyzdžiui, niekada neperku degalinėse ir prekybos centruose moteriškų blizgių žurnalų rusų kalba. Jie yra ne man. Kodėl jūs negalite suprasti, heiteriai jūs, kad modernus alus yra tiesiog ne jums?

Kodėl jums būtų geriausia, jei jo nebūtų apskritai?

Sužinojau tuo tarpu, kad Utenos Porteris, kuris man yra palydovas nuo jaunystės, yra gana nišinis produktas, ir jo pagaminama ir išgeriama nelabai daug, tai toks mėgėjų dalykas, ir labiau mėgstamas vyresniojo segmento. Paskui pagalvojau – vyresnysis segmentas tai juk aš ir esu, damn it. Viskas sutampa.

Ta proga prisiminiau labai seniai (gal prieš 20 metų) per radiją girdėtą jų reklamos jingle, kažką tai „Man pasakojo kartą ponas Porteris / (…) ir puikus reporteris / kad jeigu geria alų, tai tik porterį / ir geria porterį iš Utenos“, gana toks lame-ass reklaminis produktas, bet tokios apskritai buvo reklamos anais laikais. Pakanka prisiminti, ką per radiją transliuodavo Stasio Lozoraičio reklaminėje kampanijoje, kai jis kandidatavo į prezidentus.

Nostalgijos gniaužtuose

Tai va, o dabar pereisiu prie linksmiausios dalies. Aludarystės centre yra daug prisiminimų apie vaikystę mums visiems – jau vien Varpelio, Šaltuko ir visų kitų džiaugsmų etiketės ko vertos (žiūrėčiau ir žiūrėčiau). Bet kalba ne vien apie jas. (Beje, man dar labiau romantiškai atrodo etiketės iš kokių 1993, 1994 metų, kai buvau jaunas – dabar jau ir jos yra istorija, nes tas laikotarpis mums jau yra istorija).

Suraskite nuotraukoje reklamą apie sodybą.

Jau man gyvenant Britanijoje, aš mačiau Lietuvoje (gal per atostogas, o gal šiaip Lietuvos spaudoje) jų reklamas apie tai, kaip galima laimėti sodybą, o dar, jei teisingai prisimenu, Land Roverį. Tai buvo ano amžiaus pačioje pabaigoje. Niujorke dar stovėjo World Trade Center. Bill Clinton buvo JAV prezidentas.

Tais laikais, dar prieš krizę, Lietuva augo ir keitėsi fantastišku greičiu.

Visi mano draugai Lietuvoje statėsi ir pirko namus ir butus vienas per kitą, sklypus, automobilius, ir viskas, ką mes matydavom nuvažiavę į the Old Country, buvo toks ryškus kontrastas su gyvenimu priplėkusioje, niekur nejudančioje, saikingoje, savo balutėje sėdinčioje, be ambicijų merdinčioje Britanijoje, kad būdavo liūdna grįžti į namus Reading‘e. Mūsų namas, kuris buvo 1905 metų statybos ir erdvus pagal tos šalies standartus, ir kainavo brangiai, buvo apgailėtinas, palyginti su tuo, ką aš mačiau pas draugus Lietuvoje. Lietuvoje buvo ambicijos ir troškimai ir blizgesys. Britanijoje buvo voratinkliai ir pilkuma. Šiaip jau taip ir liko.

Ta Utenos sodyba prie ežero alaus reklamose, visa tokia raudonai medinė ir tvarkinga, tokia jauki, tokia ideali kaip saldainiukas, kaip tas gyvenimas Coca Cola klipuose iš 1980-1990 metų, man buvo paskutinis lašas. Su tais rasotais buteliais (jų etikečių dizainas jau praeityje, bet muziejuje galima pamatyti), su lietuviškai-amerikietišku supratimu apie paprastą gražų gyvenimą ir vasarą prie vandens su kepsniais ir pirtimi ir su maudymusi iki nakties. Aš žiūrėdavau į Lietuvos vaizdus ir norėjau to, kaip kažkada tarybų Lietuvoje žiūrėdavau užsienietiškus žurnalus ir norėjau gyvenimo Vakaruose.

Turbūt būtent tada, žiūrėdamas į Utenos alaus reklamas – likus dar dešimčiai metų iki grįžimo į Lietuvą – aš pradėjau širdies gilumoje suprasti, kad aš vis dėlto labai noriu gyventi Lietuvoje, gyventi taip, kaip tose reklamose, ir tie plakatai, dabar godžiai mano apžiūrėti Utenos alaus daryklos muziejuje, buvo priminimas apie tai, kaip svajonė išsipildė.

Svajoti reikia atsargiai, nes išsipildo.

Vilnietiškas alaus pabas, įsikūręs judrioje Alberto Goštauto gatvėje ir besivadinantis Alaus namai niekad neslėpė savo buvimo, nors ši vieta nelabai žinoma plačiąjai publikai; juo labiau kad galima skersai-išilgai išvaikščioti sostinės turistinius maršrutus, tačiau net neįtarti apie tokią aludę. Arba, kaip kartais būna pasakose ieškant lobio, tiesiog praeiti pro šalį. Tačiau tai nemažina šių namų vertės – patogus susisiekimas (be to, yra kur pastatyti automobilį), virtuvė, greitas aptarnavimas ir labai humaniška kainodara; galima būtų ir toliau girti, bet apie viską iš eilės.

Šių dienų keturiasdešimtmečiai užčiuops interjere buvusios Ritos Slėptuvės atgarsius – ta pati erdvė, tie patys atstumai, tas pats lubų aukštis.

Lygiai toje pačioje vietoje, kur gerokai anksčiau gyvavo vidutinio amžiaus miestiečiams malonius prisiminimus kelianti amerikietiška Ritos slėptuvė, pačiame krizės įkarštyje (2009 metų vasarį) atsidarė didžiausia Lietuvos aludė. Trys bičiuliai (Audrius, Ramūnas ir Vidmantas) investavo savo laiką, energiją ir pinigus bei atidarė alubarį, kuriame telpa vos ne pusė tūkstančio žmonių.  Koncepcijos esmė buvo aiški – didelė kokybiško, smulkesnių gamintojų alaus pasiūla ir jo populiarinimas. Toks derinys greitai davė apčiuopiamų vaisių, ir šiuo atveju pavyko viskas stebėtinai puikiai: čia masiškai pradėjo burtis lietuviško alaus gerbėjai. Jiems periodiškai organizuojamos degustacijos, paskaitos, pasakojimai apie gėrimo kultūrą ir kitokie alaus pažinimo ir populiarinimo renginiai. Pagrįstai manau, jog prie aludės sėkmės labai svariai prisidėjo ne tik įkūrėjų entuziazmas, bet ir jų kvalifikacija: Audrius Vidžys pagal išsilavinimą yra alaus technologas ir anksčiau vadovavo Lietuvos aludarių sąjungai, o Vidmantas Laurinavičius – ko gero, vienas plačiausiai šalyje žinomų alaus ekspertų ir Alaus brolijos vadovas.

Alaus rūšių daug.

Jokioje kitoje Vilniaus smuklėje nepilstoma 18 (taip taip, būtent aštuoniolika) lietuviško alaus rūšių. Lyg to dar būtų maža, apsilankiusiems siūlomos papildomai 22 rūšys lietuviško alaus buteliuose. Tarp jų jokio Švyturio ar Utenos su Kalnapiliu. Tai čia tik kalbant apie lietuvišką, o dar siūlomas ir importinis iš 15 (penkiolikos!) šalių, viso 73 rūšys. Susumavus tai reiškia, kad Alaus namai savo svečiams siūlo gerokai virš šimtą įvairiausių alaus rūšių. Žinoma, kad tokia detalė džiugina ir šitą vietą daro unikalia, bet netgi ir tokiam alaus gėrikui, kaip šių eilučių autorius, tai jau truputėlį too much. Nors, aišku, yra ir degtinės, trauktinės, kito stipriojo alkoholio, bet niekados negirdėjau, kad kažkas dėl jų eitų į Alaus namus.

Nors pasirinkimas didelis, visi dažniausiai siurbia tą patį.

Ironiškiausia tai, kad didžioji dauguma šios aludės lankytojų visada geria vieną ir tą patį, Pakruojo šeimyniniame bravore Davra iš eko apynių gaminamą juodą Varniukų alų (stiprumas – 5,6%), kuris čia kainuoja demokratiškus penkis litus ir geriasi nepaprastai lengvai ir maloniai, skonis nevargina. Tai alus, kurio galima užsisakyti net nepravėrus burnos – padavėja supras, jeigu net per didelį atstumą rankų judesiais pamėgdžiosite sparnus ir pirštais parodysite bokalų kiekį. Apsilankyti Alaus namuose ir likti neparagavu Varniukų alaus… Tas pats, kas valgant makdonalde taip ir nesužinoti fritkių skonio.

Kitas vos ne privalomas dalykas šioje aludėje, tai paragauti čia pat kepinamos duonos. Alų su kepta duona aš visur ragauju pastaruosius penkioliką metų, bet patikėkite manimi – tokios skanios duonos kaip čia aš tikrai negavau niekur gyvenime. Net ir norėdamas pats nepasidaryčiau geriau, šitą užkandą Alaus namai ištobulinę iki idealo. Visi kiti barai ir picerijos gali nebent tik pavydėti, mat kepta duona ant medinio padėkliuko čia patiekiama karšta, traški, stulbinančio skonio, labai patogiai supjaustyta, su smulkintu šviežiu česnaku (arba sūriu-majonezu) ir yra pavyzdinė. Visa paslaptis, pasirodo, yra ne paruošime ar prieskoniuose – čia tiesiog kepinimui naudojama ne pigiausia virtuvėj atlikusi, o specialiai išrinkta tamsi Biržų duona. Tiesa, užsisakant reikia nepamiršti vieno niuanso – už šešis litus jums atneš tiek keptos duonos, kad vos suvalgysite. Sėdint dviese jokiu būdu nepatariu užsisakinėti atskirų porcijų. Turint tai galvoje, išeina, jog natūralaus provincijos alaus bokalas su chrestomatine kepta duona atsieis vos aštuonis litus – o tai reiškia, jog pigiau Vilniaus centre jūs tokio derinio niekur nerasite.

Jei kalbėti apie virtuvę plačiau, tai akivaizdu jog aludėje ji pritaikyta skystosios duonos gerbėjams ir principai jos paprasti: ruošimo paprastumas, jokio išsikalinėjimo ir neįmantrūs, bet kokybiški produktai (sako, daug ką patys iš ūkininkų perka, o prieskoniai tik natūralūs). Tarkim, čionykščiai buffalo wings, nors ir jų mažas kiekis, įkainoti vos septyniais litais ir yra puikaus skonio.

Bendrai kalbant, siūloma praktiškai visa įmanoma tradicinė alaus užkanda – alyvuogės, krevetės, pupos, sūris, žirniai, žuvis ir dar visokie rinkiniai. Tai čia tik užkandžiai, o dar yra sriubos, salotos, mėsiniai karštieji ir desertai. Tiesa, virtuvė dirba tik iki vidurnakčio, vėliau iš jos – tik paprastos užkandėlės ir ne daugiau. Žodžiu, jei iš Alaus namų atimtume visą alaus asortimentą, tai būtų visai neprasta užeiga.

Vienintelis akmuo į patiekalų daržą yra toks – kadangi kiekvieną dieną čia siūlomi vis kitokie patiekalai, tai Alaus namai internete savo svečius pavalgyti kviečia tokiais žodeliais, lyg kreiptųsi į supermamas: bulvikės, kriaukšlelė, sriubikė, sausainiukas ir panašiai. Tai lyg ir nedera vietai, kurioje savaitgaliais grojamas sunkusis rokas, o per mėnesį parduodama per septynias tonas alaus.

Pastarasis skaičius reiškia, kad per savaitę čia įpilami apie 3000 bokalų. Nemažas skaičius, ar ne? Tad ir nėra ko stebėtis, jog veikia pelningai ir per tiek laiko savininkams atsipirko.

Neprireikė spausdint jokių tokių skrajučių, lojalumo kortelių su simbolinėm nuolaidom, čia ne dėl to žmonės gausiai renkasi. Savaitgalio vakarais aludė gaudžia ir laisvų stalų, jei iš anksto neužsisakėte, tikrai nerasite, net nesvajokite (kas ne visada patogu). Jei pamatysite, kur patogiai įsitaisyti, tai saugokite savo vietą. Nes šiuose namuose praktiškai visada norisi praleisti daugiau laiko, nei suplanuota. Kita vertus, kadangi įkainiai yra logiški, tai išleisti sau per vakarą daugiau nei šimtą litų yra gana sudėtinga užduotis. Tatai patraukia šimtus studentų, kurie ir sudaro pagrindinę Alaus namų auditoriją.

Ne kartą esu į šią aludę kvietęs savo draugus ir svečius iš užsienio, kartais ir net gana kaprizingo skonio, bet nelikau nusivylęs ar pavestas. Gal tiesiog visiems pasitaikė pakili nuotaika ar geri įspūdžiai aplink, tačiau ne vienas man yra pasakęs: „nors ir nežinojau, bet faina vieta, ateisiu vėliau pats“. Po kelių savaičių susitinki bičiulį toje pačioje vietoje, bet jau su kita kompanija.

Žinoma, kaip ir praktiškai kiekviena vieta, Alaus namai turi savo silpnųjų pusių. Viena iš tokių yra savaitgalinės eilės – kadangi, jau aukščiau rašiau, čia renkasi daug žmonių, tai ir esamas kolektyvas dažnai nespėja pilti alaus, tad gali tekti ilgokai varvinti seilę laukiant savojo bokalo. Aišku, tai nėra tragiška (juo labiau, kad čia galima alų pirkti ir litriniais bokalais arba ąsočiais!), bet vistiek užknisa. Nors jei nekreipti dėmesio į šitą dalyką, tai aptarnavimas iš esmės džiugina ir yra dalykiškas, konkretus. O dar norėtųsi truputį geresnės ventiliacijos. Kitas trūkumas, atsiskleidžiantis irgi savaitgaliais, tai kad nors po stogu ploto užtenka visiems, bet prie tualetų tenka laukti irgi eilėje (čia jie keturi abiejoms lytims). Ir juose pačiuose, švelniai tariant, pasitaiko kad trūksta tvarkos. Vyrams viskas čiutački paprasčiau, bet dailiąją lytį, įtariu, tai kartais erzina.

Žiūrint iš kitos pusės, aš kadaise net nustebau, kaip noriai merginos lankosi šiame alaus pabe. Būdavo net keista, mat tokio žanro vietų lankymą aš laikiau labiau vyriška prerogatyva, tačiau užteko čia pabuvoti vos kelis kartus ir supratau, kad buvau neteisus. Dabar man jau įprasta, jog panelės mielai sutinka būti kviečiamos ne tik į anuomet labai madingas vynines, bet ir į tikriausią alaus gerbėjų lizdą. Pasakysiu jums, vyrukai, dar daugiau – savaitgalio vakarais čia vyksta šokiai, kur ateina daugybė vienišų ir alų mėgstančių studenčių, kurios už savo gėrimus susimoka pačios ir yra linkusios į naujas pažintis. Plius už įėjimą (jei nevyksta koks specialus pasirodymas) nereikia mokėti nei cento, o peroksidinių ir kokteilius sriūbčiojančių ilganagių pamaivų, su jų VIP manierom ir svarovskiais puoštais aifonais, čia nepamatysi. Man asmeniškai tokios aplinkybės patinka, kitų nuomonė gali įvairuoti.

Ką dar galima būtų pridurti? Kaip įprasta Lietuvoje, interjere vyrauja ruda spalva ir naudojama daug medžio, o visi baldai, kaip ir dera alubariui, yra suręsti tvirtai ir sugadinti juos plikom rankom neįmanoma. Vykstant svarbesniam krepšiniui ar futbolui, vaizdą transliuoja projektorius. Prie baro akį traukia autoriniai, įvairiausių formų, mediniai alaus kranai. Pakėlus akis aukščiau gali perskaityti įvairių linksmų ar tiesiog alų šlovinančių citatų. Pamėgę Alaus namus gali nusipirkti norimų smulkmenų: firminiai marškinėliai, įvairūs originalūs bokalai, visokie ženkliukai ir pakabukai (jeigu ką, galėtų daug kas įsirengti gift shopus, ir kuo greičiau). Aludėje organizuojami ne tik roko bei kitos alternatyvios muzikos koncertai, bet ir kortų lošimai. Savaitgaliais apsauga čia griežta ir profesionali, blogai elgtis neleidžiama.

Jei apie Gringo sakiau kad tai labai nelietuviška vieta, tai čia – labai lietuviška, netgi nacionalistiška (gerąja to žodžio prasme) smuklė.

Mano vertinimu, jaukūs Alaus namai tvirtai pelno solidžias keturias žąsis. Iki penkių trūksta, kaip ir supratote iš teksto, tikrai visai nedaug. Mėgaukitės atsakingai, skanaus!

—

Augustas Didžgalvis yra fotografas. Jis gyvena Vilniuje.

—

Alaus namai, A.Goštauto g. 8, Vilnius. Tel. +370 687 28930. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo vidurdienio iki vidurnakčio, ketvirtadienį – nuo vidurdienio iki 04:00, penktadienį – nuo vidurdienio iki 05:00, šeštadienį – nuo 15:00 iki 05:00, sekmadienį nuo 15:00 iki 23:00.

Yra tokių vietų, kurių reputacija – didžiulė, nors ir sukurta per gana trumpą laiką. Apie karališką kibininę esu kalbėjęs daug kartų, pasakodamas susitikimuose su skaitytojais, kuo Lietuva yra geresnė už Didžiąją Britaniją. Tokį klausimą man labai dažnai užduodavo. Lietuvoje yra ambicijos ir amerikietiškas noras padaryti kažką didžiausio, geriausio, įspūdingiausio, nepralenkiamo. Britanijoje visas svajones visada sutramdo buhalteriai, kurie nenori, kad būtų investuojama į svajones – ten reikia tik minimalių pastangų ir maksimalaus rezultato.

Ir būtent todėl Anglijoje visi gyvena mažuose namukuose su perpučiamais kiaurai langais ir daugumas važinėja mažomis mašinytėmis, kurios vežioja nuo taško „A“ į tašką „B“, o lietuviai vis dar nori nustebinti pasaulį.

Mes turim prekybos centrą Kaune, kur akvariume plaukioja rykliai. Druskininkuose yra sniego kalnas po stogu – kai tokį pastatė Dubajuje, ten tai buvo laikoma pasaulio stebuklu. O prie kelio iš Vilniaus į Kauną yra Karališka senoji kibininė, kuri yra didžiausia pasaulio kibininė (ar jūs žinote didesnę kibininę kur nors, bet kuriame pasaulio žemyne?)

Restorane gausu puošmenų. Tikrai gausu.

Aš esu tikras, kad kai savininkas sumanė šią įstaigą (prieš tai stovėjusi buvo sudegusi 2010 metais, vagonėlį pastatė ir kibinais vėl pradėjo prekiauti jau po kelių dienų, o ta, kurią matote dabar, yra naujai atstatyta), jis norėjo, kad ji būtų nepralenkta ir nepralenkiama. Kad visus verstų iš koto. Brėžiniai ir sumanymai turbūt atrodė kaip pasakų dvarai, kurie įsikūrė prie Persų įlankos Dubajuje. Čia lietuviškas Arabų pasakos variantas.

Kibininė yra 23 km. nuo Vilniaus, tik nelabai patogioje greitkelio pusėje (važiuoti į ją patogiau, vykstant iš Kauno, nors daugiau svečių, žinoma, čia atvyks iš sostinės pusės). Įėjus pro duris, supranti, kad kalbos apie ambicijas nėra tušti žodžiai. Restorano erdvės panašesnės į oro uostą ar parodų centrą.

Kibininės šeimininkai sako, kad čia vienu metu galima sutalpinti iki tūkstančio svečių. Ar aš norėčiau čia būti, kai čia valgo kartu tūkstantis svečių, tikrai nežinau (bent jau nenorėčiau matyti eilių prie tualetų ir įsivaizduoti, kaip atrodo šio restorano stovėjimo aikštelė su trimis šimtais automobilių).

Interjere yra ir be galo keistų dalykų, kaip šis vyriškas skaistybės diržas. Kūrėjų fantazija, suprantama, siautėjo.

Vidaus apdaila yra kitas dalykas. Daugelis turbūt pasakys, kad tai yra ne jų skoniui. Kiti pasakys pikčiau – kad viskas atrodo, kaip neįsivaizduojamas sprogimas dažų, audinių ir suvenyrų fabrike. Tai panašu į Kalėdų Senelio sandėlį, kur surinktos visos paprasto skonio puošmenos ir svajonės apie bajorišką prabangą. Sietynai, paveikslai, skulptūros, raižiniai, freskos, fontanai, žvakidės, mezginiai, mozaikos, kalvių darbai, pliušas – sovietiniais laikais dešimt kolūkių nebūtų sugebėję užsakyti tiek visų „Dailės“ kombinato meistrų. Tai lyg spalvinimo knygelė apie princeses ir slibinus, išpūsta į trimatį vaizdą ir pripumpuota steroidų.

Pagalvojus, tai stiliumi šiek tiek primena Valdovų rūmus (nenuostabu, turint galvoje jų pagrindinio įkvėpėjo skonį), tik kad kibininę statė ne už mokesčių mokėtojų pinigus.

Viduje vietos labai daug.

Valgiaraštis didelis ir nuspėjamas – nuo silkės užkandžiams, iki Kijevo kotletų, koldūnų ir cepelinų, kepsnių ant grotelių ir visko, ką turi standartinis Lietuvos restoranas. Bet kibininė mano kartos žmonėms – tai visada kibinai, ir dažniausiai tik jie. Dar nuo tų laikų, kai 1979 metais Trakuose atsidarė „Senoji kibininė“, nedideliame namelyje (ta vieta per tris dešimtmečius nelabai ir pasikeitė, bet tai jau atskira istorija).

Kibinai ne tokie, kaip aš prisimenu iš vaikystės, bet galbūt čia mane apgauna atmintis.

Užsisakome po kibiną su aviena (7 Lt), jautiena, kiauliena, vištiena, ir daržovėmis ir grybais (4 Lt). Sovietų laikais kibinų su aviena senojoje užeigoje nebūdavo, iš pradžių jie būdavo visi sulietuvinti, su kiauliena, bet dabar čia padaro visokius – yra net, apsaugok Viešpatie, kibinai su šokoladu ir lazdyno riešutais. Gal kitą kartą.

Kibinai mums pasirodė vidutiniški, kiek sausoki – mano vaikystėje ir jaunystėje jie būdavo baisiai sultingi, reikėdavo labai atsargiai kąsti, kad neištrykštų karštos sultys ir tešla buvo kažkokia elastingesnė, o čia dabar jie tik vidutiniški, vos ne trapūs. Aplink dešimtys lankytojų, daugiausiai – turistai iš šalių į rytus nuo Lietuvos, ir visi atrodo patenkinti. Galbūt pribloškiama aplinka kažkaip atitraukia mintis nuo patiekalų paprastumo.

Sultinio puodelis buvo geras. Už tokią kainą (3 Lt), net per geras.

Paimame vištienos sultinio (3 Lt) – čia jokių priekaištų, ir labai pigu. Aišku, gal kas nors pasakys, kad tas sultinys ir šiaip neturėtų būti nebrangus, savikaina nedidelė – bet ant stalo, induose, su įrankiais ir trys litai! Jei aš skaičiuočiau, tai atnešti šalto vandens stiklinę turbūt turėtų kainuoti daugiau.

Atslenkantį pavasarį atšvenčiame šaltibarščiais (5,90 Lt), ir nei jie, nei bulvės mūsų nenuvilia. Šaltibarščiai švelnūs, kreminiai ir gaivūs.

Šie paprasti pietūs labai nepaprastoje aplinkoje dviems žmonėms kainavo 53,90 Lt ir arbatpinigius. Trys žąsys iš penkių: maistas nėra fantastiškas, išskirtinis ir net įsimenamas, bet reikia pagerbti ir įvertinti ambiciją ir užmojį. Net jei ir ne kiekvieno skoniui, net jei ir daugelis paliks restoraną gūžčiodami pečiais ir stebėdamiesi, tačiau nors vieną kartą pamatyti verta.

Karališka senoji kibininė, Sausių kaimas, Trakų rajonas. Tel.  +370 659 08454. Tinklalapis. Facebook profilis.

Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 10:00 iki 22:00 val., penktadieniais ir šeštadieniais nuo 10:00 iki vidurnakčio. Kibin Drive, kibinai išsinešimui, kasdien nuo 07:00 iki vidurnakčio.

Kai mane pakvietė parašyti apie Havana Club, (ir dar taip, kad jūs nesuprastumėt, kad čia mane pakvietė parašyti), aš tikrai apsidžiaugiau. Ne, niekas neprašė rašyti taip, kad jūs nesuprastumėt. Čia rėmėjo skiltis, ačiū, kad pastebėjote.

Žinote, kodėl apsidžiaugiau? Pirmiausia, čia kontraversijų gumulas. Pirmiausia, tai romas iš Kubos, jis yra apie Kubą, o jau manęs niekas neįtars, kad aš turiu simpatijų Kubos komunistams, ir visiems tiems, kas Če Gevaros maikutes nešioja. Kapitalizmo sultys iš komunistų salos, how about that?

Pavadinimas yra apie sostinę, o mergina su kryžiumi ant etiketės, laukianti ant kranto mylimojo (o gal svajojanti emigruoti į Majamį, kas žino), irgi simbolizuoja Havaną. Romą gamina netoliese.

Pakrante nuo Havana reikia važiuoti 56 km. į rytus, miestelis Santa Cruz del Norte, 32 tūkstančių gyventojų ant jūros kranto, su vaizdu į Meksikos įlanką ir visai netoli – jau laisvės šalis Amerika. Ten Florida, tiksliau, jos salos – Florida Keys, koralų salų archipelagas kuris, be kita ko, davė pavadinimą Key lime, žaliajai citrinai iš Vest Indijos, kuri yra kvapnesnė, negu Persijos laimas, ir geltonesnė. Bet tai apie citrusinius mes dar pakalbėsime.

Ko Amerikos prekybos tinklai neplatina

Amerika arti bet, žinoma, kubiečiams Amerika yra mažai prieinama, taip pat kaip amerikiečiams – gėrimas iš Kubos.

Embargas yra gyvenimo faktas: po 1959 metų revoliucijos, Fidelis Castro šalyje viską nacionalizavo, o JAV vyriausybė jiems atsakė, po kelerių metų uždrausdama savo šalyje pardavinėti viską, kas yra iš Kubos.

Puerto Rike gaminamas kitas romas tokiu pačiu pavadinimu, ir jį galima nusipirkti JAV, tačiau žinoma, kad visi labiau nori tikro daikto, the real thing.

Čia kaip Kubos cigarai: galima daug perskaityti apie tai, kad, pavyzdžiui, Dominikos Respublikoje cigarai niekuo ne prastesni, ir kad dirvožemis, gamtinės sąlygos ir įgūdžiai niekuo nenusileidžia, bet būtent kubietiškų cigarų nori amerikiečiai, kaip uždrausto vaisiaus jau pusę amžiaus, ir būtent kubietiškus perka Meksikoje ir Kanadoje prie JAV sienos, ir būtent kubietiškus cigarus klastoja (kai kas sako, kad JAV juodojoje rinkoje apie 95% kubietiškų cigarų yra suklastoti, o jūs manėte, kad čia tik lietuviai baltarusiškas kontrabandines trūčyja).

Žinote, panašiai yra ir su vynais: kas pradeda profesionaliai mokytis vyno pažinimo, netrukus supranta, kad jiems reikia tik mažyčio vynuogynų plotelio ten, kur Žironos upė įteka į Atlanto vandenyną. Jie supranta, kad nors yra didžiulė įvairovė, yra šalys ir regionai, bet vis tiek, jei reikėtų rinktis ką gerti – ar bet kuriuos pasaulio vynus, išskyrus vynus iš Bordo, ar tik vynus iš Bordo (bet jokių kitų), jie turbūt pasirinktų Bordo.

Su romu – taip pat. Kaip yra rūkyta lašiša iš Škotijos ir visa kita lašiša, taip ir romas. Yra romas iš Kubos, ir visas kitas romas.

Šiaip tai keista: miestelis Santa Cruz del Norte, kuriame gyventojų tiek pat, kiek Utenoje, pagamina tuos dešimtis milijonus butelių Havana Club, kurie blizga baruose ir parduotuvėse visame pasaulyje. Pasižiūrėjus į Google Maps, aš negaliu patikėti, kad ten gali tilpti tokia gamyba. Bet kažkaip telpa. Gal tiesiog greitai išveža.

Paprasčiausias pasaulio kokteilis

Gal ir ne paprasčiausias (na, turbūt viskis su soda yra visgi paprastesnis), bet turbūt vienas iš paprasčiausių kokteilių yra Cuba Libre, kurį labai sunku sugadinti: maišant kolą su romu, nukrypimas į vieną arba į kitą pusę nepadaro gėrimo nebegeriamu. Žinoma, laimo sultys (jeigu jų dedama) yra kitas dalykas: jos baisiai rūgščios, ir prisideda prie kolos rūgšties, ir perdozavus laimo, gėrimą galima užtaisyti tokį, kad visus veido raumenis sutrauks. Coca-Cola, kita kokteilio dedamoji, skirtingai nuo daugelio žmonių įsivaizdavimo, yra labai rūgštus gėrimas, tik čia didelis cukraus kiekis slepia rūgštumą.

Cuba Libre, paprasčiau sakant, romas su kola (kartais su laimo sultimis), yra visiškai ne naujas gėrimas, kaip galėtų pasirodyti. Jam virš šimto metų, ir kažkada jis buvo laikomas egzotiniu būtent dėl to, kad su kola.

Šiaip ir kitas gerai žinomas – bet Lietuvoje retai pasirenkamas – yra Daiquiri, romas su laimo sultimis ir paprastu sirupu. Gali būti, kad taip yra todėl, kad niekas nemoka tarti (amerikietiškas tarimas, dækəriː, skiriasi nuo ispaniško, dajkiˈɾi, bet aš rekomenduoju amerikietišką tarimą, nes antrajame Krikštatėvyje būtent taip užsakydamas gėrimą Kuboje taria Michael Corleone – amerikietiškas kokteilio pavadinimo tarimas pabrėžia gerąjį kultūrinį imperializmą, kuris šiuo atveju yra mielas ir patrauklus).

Lietuvių pasirinkimas su beviltišku pavadinimu

Dar vienas gėrimas su romu, kuris turi didelę tarimo problemą, yra Mojito. Žinau, kad lietuviškai reikia rašyti Mochito, bet tai nesąmonė: kiekvienas sveiko proto žmogus, neapsiavęs vyžomis, perskaitys tokį rašymo variantą, kaip „močito“, kas yra beveik nepadoru. Reikia rašyti, kaip rašo visas pasaulis, ir tada mokyti, kad žmonės tartų žmoniškai. Tiek apie kalbą.

Mojito yra vienas iš tų gėrimų, kurie atsirado dėl sudėtinių dalių specifikos. Melasa, iš kurios gaminamas romas, yra tas tirštas, sunkus skystis, kuris lieka po cukraus gamybos iš cukrašvendrių – jo skonis galingas, įsimenantis. Galingai žaliavai reikia energingo atsako – laimo sulčių (rūgštis ir kvapnumas žaliojoje citrinoje yra branduoliniai), jas savo ruožtu suvaldančio cukraus, ir stipraus mėtų kvapo.

Lietuvoje dažnai Mojito linkę ruošti su grūstu ledu. Tai neuždrausta, bet neparemta niekuo, išskyrus nuosavą fantaziją. Klasikinis Mojito yra su ledo kubeliais. Kad niekas nepagalvotų, kad čia kažkas tokio visai nesusijusio su aktualijomis šiame straipsnyje, tai gegužės 23-25 dienomis Vilniuje bus net Mojito Ambasada, tai jau ten apie visus klausimus jums atsakys pilnoje apimtyje.

Vaikystės prisiminimai apie alkoholį ir tabaką

Man Havana Club štai dar dėl ko yra brangus: mano vaikystėje kubietiškos prekės buvo tarp nedaugelio importų, kurie buvo autentiški, meinstryminiai ir tikrai aukščiausios lygos žaidėjai. Ne kaip koks nors dainininkas Joe Dassin, kurį Tarybų Sąjungoje pristatinėjo kaip garsų pasaulyje, bet ten jis buvo žinomas ne labiau, nei Katunskytė yra žinoma už Lietuvos ribų.

Tai va, Havana Club etiketė buvo priklijuota Kaune, mano močiutės namuose ant spintelės virtuvėje, kartu su kitomis etiketėmis. Ant atskiros, galinės etiketės, buvo dviejų kokteilių receptai.

O ten, kur paskui gyvenau Vilniuje, Mindaugo ir Basanavičiaus gatvių sankryžoje, tai kitoje gatvės pusėje, atrodo, Basanavičiaus 18, buvo pieninė ir duoninė, ir dar gėrimų ir kavos ir arbatos parduotuvė. Tai va, ten pardavinėjo – atrodo, kainuodavo gal 80 ar 90 kapeikų, kaip keturi duonos kepalai, H Upmann kubietiškus cigaraus, 100% tikrus, bet jų niekas nepirkdavo, nes Klaipėdos ar Kastyčio pakelis kainuodavo 40 kapeikų, o bulgariškų su rusišku lėktuvu, Tu-134, rodos, 35 kapeikas.

Visiškai šalia buvo gero (ne tik gero – geriausio) gyvenimo atributai, bet jų nejudino ir nelietė, nes tada dar niekas nebuvo žiūrėjęs filmų, iš kurių būtų sužinoję, kad romas ir cigarai kvepia pinigais ir sėkme. Kad jie yra tiems, kas gali sau leisti laiką su gėrimu atsilošus.

Bet aš jau tada kažką jaučiau, žiūrėjau ir įsiminiau, ir štai kodėl man taip lengva buvo rašyti apie šį romą. Kai vaikystės prisiminimai netrukdomai susiliečia su tuo, ką gali matyti, liesti ir vartoti dabar, tai pasijunti, kad esi laiko šeimininkas, persuki jį kaip nori pirmyn, atgal, kaip nuosavą knygą, kurią gali atsiversti bet kuriame puslapyje.

Andrius Užkalnis

—

Havana Club Lietuvoje

Kad pradėti pasakoti kas yra Gringo, visų pirma reikia paaiškinti kas yra pabas (angl. pub). Dauguma puikiai žino arba netgi jaučia tą skirtumą, bet toli-gražu ne visi. Nes pabas – tai nei baras, nei aludė. Pavyzdžiui, pabe dėl bendros nuotaikos ir asortimento nepamatysi nepilnamečių, jame ne taip greit keičiasi publika, aplinka labiau namudinė ir paprasta, santykių pobūdis intymesnis ir neįpareigojantis. Ir aptarnauja tave ne taip oficialiai, o Gringo atveju, netgi familiariai. Barai labiau tinka užeiti, maktelti ir eit toliau – juose, kaip taisyklė, ir kainos truputį aukštesnės. Pabas gi savo ruožtu kviečia ilgesniam pasisedėjimui. Į jį drąsiai gali ateiti vienas ir, jei tavo gera nuotaika, išeiti jau su kompanija.

Kaip tik būtent tokia vieta ir yra Gringo, esantis ant Vilniaus senamiesčio ribos. Idėja šito pabo paprasta – daugybė įvairiausio alkoholio ir kokteilių, beveik jokios užkandos (yra tik pašildomi sumuštiniai ir čipsai, t.y. jokios keptos duonos, sūrių, vištienos sparnelių, burgerių, čili sriubų ir panašaus maisto), poilgis darbo laikas ir netrukdanti muzika fone. Čia nėra kur šokti ir nevyksta koncertai, it sporto bare visada rodomas svarbiausias futbolas ir krepšinis, o savaitgalio vakarais čia nelieka ne tik sėdimų, bet ir stovimų vietų – atidarai duris ir matai daugybę nugarų, pro kurias galima grūstis nebent šonu. Be to, pilstomas tik vakarietiškas alus: kvietinis Tucher, Pilsner Urquell, Stella Artois ir Heineken šviesieji lageriai bei Guinness stautas ir Krušovice tamsusis + parduodami maži Hoegaarden kvietinio buteliukai. Žavu tai, kad patiekiamas alus yra firminiuose bokaluose, o jei tokių neliko – tai į bevardes stiklines.

Čia nėra jokių popierinių meniu (tik spalvotom kreidelėm ant sienos), jokių ilgų eilių, viskas aiškiai ir konkrečiai: atėjai, pasakei ko nori, ištiesei pinigus ir tau paduota į rankas. Yra laisvų vietų – sėsk, nėra – stovėk prie sienos, palauk kol kažkas išeis arba eik sužaisti stalo futbolo. Čia tokie stalai yra net du – vienas normalaus dydžio,  kitas mažiukas. O dar yra ne tik barinės kėdės ar paprasti staliukai, bet ir minkšti kampai. Vienintelis skirtumas nuo tradicinio pabo yra tas, kad čia nėra virtuvės. Žinoma, tau gali pašildyti Gimme gamybos sumuštinį ar iš pakelio įpilti home-made čipsų (jie tikrai negaminti namuose) bei padažo į indelį, bet tai ir viskas. Čipsai, beje, man yra pasitaikę ir truputį padžiuvę. Nieko, karūna nuo galvos nenukrito, suvalgiau ir tokius.

Pats pabas anksčiau buvo įsikūręs Klaipėdos gatvėje, liūdnai pagarsėjusiame name, kuriame gyvena režisierius Algirdas Latėnas. Ir buvo iš tenai nuolatinių skundų pagalba sėkmingai išrūkytas, kaip ir vėliau tenai atsidaręs bei kiek vėliau užsiraukęs Lino Karaliaus Shiva Chill Bar. Todėl Gringo įsikūrė netradicinėje vietoje – koridoriuje, iš kurio praktiškai nematai kas darosi gatvėje. Akivaizdu, kad kažkada čia buvo tik dar vienas įėjimas į Islandijos-Vilniaus gatvių kampe esantį visiškai atnaujintą XIX amžiaus pabaigos pastatą, vyresniems vilniečiams žinomą kaip „Epštein-Paul namas“. Šiandien pabe gausiai lankosi užsienio studentai ir šiaip turistai. Jų garbei ironiškai ir pavadintas pabas, nes žodžiu „gringo“ lotynų Amerikoje yra vadinami ir šaukiami užsieniečiai, nežinantys vietinių mentaliteto ir nemokantys jų kalbos. Pas Gringo užtat kolektyvas puikiai kalba angliškai, kas yra absoliučiai adekvatu tokiai vietai.

Kitas į akis krintantis dalykas – čia nesikeičia darbuotojai, visą laiką tie patys žmonės. Tai rodo tam tikrą pastovumą, kuris šiais laikais tokiose vietose nėra dažnas.

Kitas į akis krintantis dalykas – čia nesikeičia darbuotojai, visą laiką tie patys žmonės. Tai rodo tam tikrą pastovumą, kuris šiais laikais tokiose vietose nėra dažnas. Beje, nesikeičia čia ir asortimentas, jis amžinai tas pats ir į eksperimentus nelinkęs. Tai lemia jog ir aptarnavimas, vertinant jį iš keliolikos pasibuvimų perspektyvos, be didelių variacijų – šiek tiek jaunuoliškas (ar jaunatviškas?), lyg ir geranoriškas, tarsi su šypsena, atrodytų kad draugiškas, bet visa tai labiau pasireiškia… Tarp pačių darbuotojų, tačiau ne svečių kryptimi. Tarkim, barmenės Dovilė ar Estera – nuostabios ir charizmatiškos moterys, kurios žino kaip dirbti šitą darbą ir yra labai savo vietoje. Bet yra ir pora žmonių, kurių mandagumo sumetimais neįvardinsiu, tačiau jie niekados nepasisveikins, o juo labiau nepadėkos už apsilankymą ar nepalinkės gero vakaro.

Kita vertus, teoriškai kalbant, jie to daryti ir neprivalo. Bet praktikoje būna atvejų, kai kreivą šypseną kelia dirbančių tarpusavio aptarinėjimas „kaip jie užsikniso dirbti“, o būna ir kad tiesiog nuoširdžiai stebina darbuotojų išdidumas. Esu tikras, kad nekurie jų tikrai galvoja, kad yra pabe svarbesni už klientus, kas aišku man tikrai labai neįprasta. Lietuvoje vis dar to pasitaiko – aš tikrai ne prieš pasitikėjimą savimi (nors kartais ir perdėtą), bet tai tiesiog nesiderina su Gringo ideologija: juk čia esminę dalį bendros atmosferos sukuria patys žmonės ir jų emocijos. O jei jos malonios ir gerai jausies, tai ir ilgiau užsibūsi, ir pinigų daugiau paliksi, ir su nepažįstamais žmonėm pabendrausi, ir kultūringai atsipalaiduosi, sugrįžt norėsi. Priešingu atveju, tai tikrai ne vienintelis pabas Vilniuje ir jo senamiestyje. Susidaro toks įspūdis, jog ne visiems dirbantiems tai įkalta į galvą.

Atskirai reiktų pridurti, kad personalas ne iš nuogirdų nusimano apie tai ką siūlo, gali trumpai suteikti bent jau trumpai papasakoti apie gėrimus. Be to, pavyzdžiui, jei neišsirenkate alaus, jums lyg turguje nemokamai įpils porą gurkšnelių į mažą stiklinę paragavimui. Arba jei užsisakote arbatos ir paprašote stiprios, jums nesiūlys įžūliai užsimokėti už „dvigubą porciją“ (keli gramai arbatos juk centus kainuoja), o tiesiog be jokio išsidirbinėjimo pripils arbatžolių su kaupu ir dar dykai citrinos pasiūlys. Nors, žinoma, čia tikrai ateinama tikrai ne dėl karštų gėrimų, bet smulkmena maloni.

Apdaila pabo padaryta taip, tarsi tai būtų dar vienas kambarys tavo namie. Kitaip sakant, plakatai, afišos ir nuotraukos ant sienų, LCD televizoriai, nepretenzingi ir patvarūs baldai, gėrimų lentyna ant sienos apklijuota įvairiausių pasaulio šalių banknotais, o vos įėjus į pabą pasitinka didžiulės Jungtinės Karalystės ir Portugalijos vėliavos. Žodžiu, padaryta suaugusiems žmonėms, jokio vulgarumo ar pretenzingumo, padaryta paprastai ir neišsikalinėjant, viduje būti malonu. Apskritai pasakius, savo dvasia ir pasiūla, nuotaika ir apipavidalinimu pabas itin primena visai šalia esantį Piano Man (girdėjau, kad ir savininkai šitų barų yra draugai, ir kolektyvai vieni kitus pažįsta) – nieko nuostabaus, tame pačiame pastate dirba.

Kalbant apie Gringo publiką, tai ją suskirstyčiau į tris dalis, kurių pirmoji yra nuolatiniai zavsegdatai, kurių pabas turi tikrai nemažai ir tai logiška: patogi geografinė vieta, pagrįstos kainos. Antrąją dalį sudaro lojalūs, nors ir ne tokie dažni klientai – juos patraukia ilgesnis darbo laikas, ankstesni prisiminimai arba tiesiog nemaža pasiūla. Trečioji dalis, kaip ir visur, tai atsitiktiniai lankytojai. Tarp pastarųjų kartais pamatysi ir hipsterių, ir tradicinio ofisinio planktono, o kartais ir ne ten papuolusio patiems sau faino klubinio jaunimėlio.

Ką dar galima įdomesnio pasakyti apie šią vietą? Ten visada turi grąžos ir priima mokėjimus kortele (sutikit, svarbus pliusas). Ten svečiams paruoštas Wi-Fi švyturėlis, kuriuo torrentai siunčiasi apie pusantro megabaito per sekundę greičiu. Ten dirba gražios merginos. Ten siūloma nemažai klasikinių kokteilių (tiesa, jų kokybės netikrinau, nes juose prastai nusimanau). Ir ten einant parūkyti į lauką privaloma bokalus palikti viduje (tam savaitgaliais sukontroliuoti pasamdytas stambus apsauginis).

Su dideliu apmaudu net ir labai norėdamas negalėčiau suteikti šiai vietai daugiau nei trijų žąsų dėl paprastų priežasčių: daugiau Gringo netempia dėl paprasčiausių patiekalų nebuvimo, ne visad šarmingo aptarnavimo, vos šešių pilstomo alaus rūšių (kaip pabui tai mažoka, sakyčiau). Yra ir dar viena nelabai maloni smulkmena – barmenai lauke rūko svečių akivaizdoje. Aš manau kad jie parūkę plauna rankas ir neneigiu jų teisės rūkyti bei man suprantama, kad eiti į kitą vietą tingisi, bet tai nekeičia mano nuomonės.

—

Augustas Didžgalvis yra fotografas ir gyvena Vilniuje.

—

Gringo Pub, Vilniaus g. 31, Vilnius. Tel. +370 654 90541. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki 02:00, nuo ketvirtadienio iki šeštadienio – nuo 11:00 iki 04:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 02:00 (likus mažiau nei pusvalandžiui iki darbo pabaigos parduodami tik shot’ai).

Kai sakau „gero kinų maisto reta“, noriu pasakyti, kad jo reta Lietuvoje. Mūsų šalyje, į kurią kinų maistas atėjo kartu su nepriklausomybe, jis tapo žinomas kaip pigus, gausiai dirbtinais pagardais gardinamas, krakmolingais padažais užpiltas ir lengvai nuspėjamas. Nėra rajono, kuris būtų toks vargingas, kad jame negalėtų atsirasti kinų restoranas, išpuoštas pigiais raudonais žibintais ir plastmasiniais drakonais.

Be to, kaip ir indų restoranai daug kur pasaulyje, taip ir kinų užeigos kalba apie unikalumą ir išskirtinumą, tačiau jų meniu dažniausiai yra absoliučiai toks pat, kaip ir kituose kinų restoranuose toje pačioje šalyje. Žinoma, būna išimčių.

Prisimenu kinų restoraną arčiausiai namų Londono priemiestyje. „Pekino rūmai“, toks buvo pavadinimas. Meniu buvo sakoma, esą šefas kasmet keliauja į Kiniją, į svarbiausius virėjų konkursus, ir ten semiasi patirties ir idėjų. Gal kas nors tuo ir tikėjo, nors abejoju. Restorano meniu nesikeitė 16 metų, kol mes ten gyvenome. Šefas tikriausiai toliau Londono nebuvo nuvykęs, tačiau ką gali žinoti. Restorane visą laiką grodavo ta pati kompaktinė plokštelė, kuri groja visuose kinų restoranuose visame pasaulyje. Instrumentiniai hitai prie vištienos ir krevečių: Vivaldžio „Metų laikai“ ir gitara pergrotos romantiškos melodijos iš kino filmų.

Kaip bebūtų, Lietuvoje labai pasiilgau tokio kinų maisto, kaip Britanijoje ar Amerikoje. Viena iš geresnės reputacijos vietų Senamiestyje, tylioje šv.Mykolo gatvėje (jau daug, daug metų – atsidarė dar praėjusiame tūkstantmetyje). Reputaciją atitinka kainos: čia neinama dėl mažų kainų. Surengėme ten šeimos šventę: suderinsim malonumą su nauda ir pažiūrėsime, kas bus.

Mažos porcijos čia tik dienos metu ir darbo dienomis, todėl visi patiekalai, vardinami žemiau, yra normalių porcijų dydžio.

Gruzdinta saldžiarūgštė vištiena.

Saldi vištiena, „Vyšnios mėsa“ (29 Lt), glazūruota ir auksinė, visada neabejotinas vaikų pasirinkimas – turbūt cukraus sirupas nugali viską – yra vienas iš klasikinių patiekalų, ir čia nenuvilia. Čia cukraus ir tešlos nėra daugiau, nei vištienos, kaip kartais būna.

Mūsų žinomas iš praėjusių vizitų daržovių patiekalas, kepti baklažanai sojos padaže (31 Lt) yra tikri nugalėtojai: švelnūs, lengvučiai, be jokio riebalų ar drėgmės pertekliaus. Mums patinka, kai patiekalai neplaukioja padaže, lyg sriuboje. Nebent valgytume sriubą.

Jautiena Oyster Sauce

Jautiena „oyster“ padaže mums pasirodė sodri. Padažo pavadinimas yra iš meniu, nors teisingiau būtų vadinti šį rudą padažą austrių padažu: jo istorija prasidėjo nuo virtų austrių, o šiais laikais dažniausiai į padažą tik pridedama jų esencijos dėl kvapo, ir gaminamas jis iš vandens, cukraus, druskos ir krakmolo, o spalvinamas karamele.

Dviejų skonių žuvis

Žuvies patiekalai ypač vykę (gal todėl, kad šios žuvys lietuviams yra artimos): tiek sterkas (39 Lt), tiek voverės formos karpis (54 Lt), su dviejų skirtingų skonio padažais – vienas aštrus, kitas ne. Čia jau labai arti kiniškų įmantraus maisto grožybių ir visos kinų maisto ruošimo ideologijos, kur patiekalas gaminamas ir patiekiamas kuo sudėtingiau, demonstruojant kulinarinius pasiekimus.

Jūros gėrybių kokteilis.

Jūros gėrybių kokteilis su kiniškais grybais ir brokoliais (35 Lt) buvo geresnis, negu mes galėjome tikėtis: jūros gėrybės (net ir šaldytos) nėra stiprioji Lietuvos kulinarijos pusė, tačiau čia patiekalas buvo neeilinio švelnumo. Galbūt jūros gėrybių norėtųsi stambesnių, jei pasaulis būtų idealus.

Koldūnai buvo netikėtai geri, ne perkepti, ne nužudyti, ne susvilinti.

Netikėtumas buvo kepti kinų koldūnai (16 Lt), tik truputėlį apkepti (ne sudeginti, suskrudinti ar beveik sunaikinti ant keptuvės, kaip kartais būna) – čia kepimas tik iš vieno šono pakeičia tekstūrą, sutvirtina švelnią ir minkštą tešką su stambiai kapotu mėsos įdaru. Tikrai atradimas: nedažnai šis, vienas paprastesnių patiekalų kinų restorane, būna vienas įsimintiniausių.

Aš noriu atskirai paminėti aptarnavimą. Du žmonės spėja aptarnauti visus stalus, išnešioti gėrimus, ir jiems viskam užtenka laiko (net ir patiekalų aptarimui su klientais, kadangi čia padavėjai žino patiekalus atmintinai ir juos išmano), skirtingai nuo daugelio kitų restoranų. Žinote, kodėl? Todėl, kad labai greitai juda ir žino, ką daro, ir galvoja du žingsnius į priekį. Žino, kas kur padėta ir ko reikia klientui. Kiti restoranai galėtų pasimokyti.

Vynų sąrašas man pasirodė per paprastas: vyno derinimas prie kinų maisto nėra labai sudėtingas, tačiau „Trijuose klevuose“ – tik labai nuobodūs vynai, iki skausmo pažįstami iš apatinių prekybos centrų lentynų. Žinoma, daugelyje kinų restoranų visame pasaulyje vynų pasirinkimas yra daugiau nuobodus arba beviltiškas, tačiau tai nėra priežastis nesistengti. Klientai tai įvertins, ir vynai bet kuriuo atveju yra vienas didžiausių pelno nešėjų restoranams.

Devyniese sumokėjome, su arbatpinigiais, 840 litų. Keturios žąsys – norėtųsi dar daugiau išskirtinumo, daugiau ypatingų patiekalų, nuo kurių atvimpa žiauna. Nepakenktų ir labiau apgalvotas vynų pasirinkimas. Tačiau tai vienas geriausių sostinės kinų restoranų. Pakartosiu, koldūnai buvo puikūs.

Trys Klevai, Pilies g. 16/2 (įėjimas iš šv.Mykolo gatvės), tel. +370 5 261 6296. Tinklalapis. Facebook profilis.

Darbo dienomis nuo 11:30 iki 23:00. Savaitgaliais nuo vidurdienio iki vienuoliktos valandos vakaro.

Trys Klevai, Pilies g. 16/2 (įėjimas iš šv.Mykolo gatvės), tel. +370 5 261 6296. Tinklalapis. Facebook profilis.

Darbo dienomis nuo 11:30 iki 23:00. Savaitgaliais nuo vidurdienio iki vienuoliktos valandos vakaro.