Laukinės žąsys: portalas, kuriam jūra iki kelių
Redaktorius griebė mane išsliūkinantį iš redakcijos parūkyti (balkone rūkyti nebegalima, sako, nelabai gerai atrodo lankytojams). Sako, atspindėk, būk geras, mūsų nušvietimą viename didžiausių Baltijos šalių portalų, kur mane pakalbino. Tai ir darau, kaip lieptas.
—
Portale lrytas.lt ir dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ pradedami publikuoti nauji tekstai, susiję su jau žinomu autoriumi. Andrius Užkalnis siūlo skaitytojams rinktines apžvalgas iš savo naujojo portalo Laukinės žąsys.
Pirmadienio skilties autorius ir TV laidų vedėjas nesibodi būti vėl siejamas su maistu. „Mano knygose ir straipsniuose geriausiai įvertinami tie straipsniai, kur rašydavau apie maistą. Aš maistą pažįstu ir mėgstu. Valgymas ne namie – vienas didžiųjų gyvenimo malonumų. Restoranai yra mūsų kultūros dalis, kaip parodų ir koncertų salės, kaip prekybos centrai, kaip knygynai: tai civilizacijos mūro plyta.“
A. Užkalnis prisimena, kad jo vaikystėje restoranai dažnai buvo siejami su uždraustu vaisiumi, su nuodėme. Tai buvo daugumai žmonių svetimas laiko leidimas, dažnai laikomas amoraliu. Apie ką nors, kas gyvenimą švaistė vėjais, buvo laikomas plevėsa ir švaistūnu, buvo kalbama, kad jis, girdi sėdi restoranuose, lindi kavinėse: „Restorano šefo darbas buvo laikoma menkai kvalifikuotu, maža to, tokiu, kurį rinkosi ne patys doriausi žmonės, vis parsinešantys namo nugvelbto darbe maisto.“
Žurnalistas rašo maisto apžvalgas, kur jis pats ir portalo bendradarbiai vertina ir maistą, ir aplinką, ir aptarnavimą. „Tačiau svarbiausia, kad būtų istorija, pasakojimas. Kad būtų įdomu skaityti. Pasakojimas apie kliento patirtį restorane, su prisiminimais iš praeities, palyginimais, nuvingiavusiomis antrinėmis temomis turi būti išbaigtas, kaip bet kuris geras straipsnis. Kiekvienas straipsnis turėtų būti parašytas taip, kad būtų įdomu skaityti net ir tam, kas nesiruošia lankytis toje maitinimo įstaigoje,“ – apie projektą pasakojo jis.
Būtent todėl skaitytojai gali tikėtis ir apžvalgų ir apie įdomesnes užsienio vietas – tekstai bus daugiau pažintinės, pramoginės, o ne praktinės vertės. Taip pat bus straipsnių ir interviu apie viską ir bet ką, kas susiję su maistu.
A. Užkalnis žino, kad publikai yra pažįstamas visų pirma kaip griežto tono ir kandžių palyginimų autorius. Todėl „Laukinės žąsys“ galės dabar sudirbti visus ir kiekvieną?
„Visai ne. Parašyti bjauriai, prisikabinti prie visko iš eilės galėčiau be jokio vargo. Net ir švelnesni mūsų portalo autoriai tai galėtų lengvai padaryti. Bet tai nėra nei tikslas, nei darbo kryptis. Pirma, visus aplojantis portalas atsibostų ir nebūtų įdomus lygiai taip pat, kaip ir visus giriantis. Antra, man, kaip žurnalistui, žymiai įdomesnė istorija yra restoranas, kur verta nueiti, nei beviltiška skylė, kur po vieno karto nesinori grįžti.
Apie sėkmės istoriją įdomiau pasakoti, nes blogos užeigos visos panašios savo beviltybe, o geros įstaigos yra visos ypatingos. Aš noriu, kad tekstai drąsintų tuos, kam sekasi, kas stengiasi ir kas yra verti klientų dėmesio“, pasakoja autorius.
„Laukinių žąsų“ šeimininkas nesiruošia pernelyg formalizuoti apžvalgų proceso ir organizuoti anoniminius vizitus, kad būtų gauti objektyvesni duomenys. Tai, pasak jo, būtų per brangu ir tekstų kokybę padidintų tik nežymiai. A. Užkalnis sakosi žinąs, kad jį daug kur pažįsta, tačiau abejoja, ar kas nors skubės ruošti skanesnio patiekalo, storiau raikyti dešrą ar pilti sklidinesnį bokalą, nes štai atėjo tas storas laidų vedėjas ir dabar apie mus rašys.
„Taip nebūna. Taip daug kas įsivaizduoja, bet taip nebūna. Geros vietos visiems būna geros, o blogos vis tiek atrodys ir dirbs blogai, nors pas juos ir popiežius ateitų“, – sako autorius.
Apžvalgininkas, garsėjantis negailestingomis replikomis apie varguolius ir runkelius, sako nesistengsiantis propaguoti tik ištaigingų vietų: „Michelin“ žvaigždutės verto restorano Lietuvoje nėra ir vargu ar greitai bus, daugiausia dėl to, kad net pačios geriausios vietos kamuojasi nenuoseklumu ir neprognozuojamai šokčiojančia kokybe.
Žmonių, kurie gali dažnai skirti šimtą, du šimtus litų vieno asmens vakarienei, Lietuvoje nėra daug, ir jie beveik visi – Vilniuje bei didmiesčiuose. Todėl ir brangaus valgymo rinka nedidelė. Man įdomus visoks valgymas ne namie – ir sumuštinių baras, ir net degalinės dešrainiai, apie kuriuos neseniai rašėme.“